…Praėjusio šimtmečio Vilniaus centre prasilenkiau su režisiere Kazimiera Kymantaite, plikai nusiskutusia galvą. Netekau žado. Įprasta šią moterį matyti ugnies spalvos plaukais, kūrybiškai pasidarkiusia šukuosena, tarytum šukos į jos rankas retai teužklystų. Kodėl nusiskuto? Nebebus ryža? Taps blondine? O gal brunete? Ir nėmaž nesidrovi Kazimiera, ji kone mėgaujasi smalsių žvilgsnių varstoma! Spėlionių puokštė dar labiau išauga, kai tą patį vakarą Kymantaitę išvystu senojo Operos ir baleto teatro fojė, oriai vaikštinėjančią greta savo vyro Juozo Banaičio, tuomečio kultūros ministro. Artistės kiaušas ne plikas lyg kulnas – žilų plaukų šepetėlis jau šiek tiek ūgtelėjęs, matyt, šis atsinaujinimas demonstruojamas nebe pirmą dieną.

Po ilgesnio laiko Kymantaitę sutikusi nusivyliau – ji vėl buvo ryža kaip anksčiau ir taip pat kūrybiškai pasišiaušus. Tad kam reikėjo ano eksperimento? Visą pusšimtį metų mįslė liks neįminta, kol plepant su buvusia bendrakurse pianiste Aušra Banaityte kalba pakryps apie jos mamos  šukuosenas. Pasirodo, Kazimiera buvo sukirtusi lažybų. Praloš – nusiskus plikai. Ir pralošė. Ir įvykdė, ką pažadėjusi. Kymantaitė! Tiesa, Aušra diskretiškai neišdavė dramatiškųjų lažybų temos. O taip smalsu būtų sužinoti, juk šventai prisižadėčiau niekam nesakyti!

*

Su Žebriūnu buvome jaunavedžiai, kai vieną žiemos vakarą automobiliu važiavome po koncerto filharmonijoje namo į Žvėryną. Stotelėje pastebėję troleibuso laukiančius žvėryniečius režisierių Vytautą Čibirą ir aktorę Eugeniją Pleškytę, pakvietėme juodu važiuoti kartu. Pasiekus Žvėryną, Arūnas sustojo prie kompozitorių miestelio, greta Pleškytės ir jos vyro, kompozitoriaus Algimanto Bražinsko, kotedžo. Koncerto aptarinėjimas jau buvo išsekęs, tačiau mūsų keleiviai iš mašinos nelipo. Žinojau, kad Pleškytė yra palikusi Bražinską, ir dabar ji „jau Čibiro“, bet Arūnas, mano kumštelėjimo nesupratęs, paragino: „Na, Eugenija, ko nelipi?“ Šioji sėdi ir tyli. „Tai gal lipk… Eugenija?..“ – neva pritarė Čibiras. Pleškytė lyg prunkštelėjo, lyg atsiduso, ir vis tiek toliau sėdi. Dar po keleto nejaukių sekundžių Čibiras neryžtingai numykė: „Tai gal mudu abu lipsim… labanakt… mums netoli…“ Teatralai drauge lėtai nužingsniavo į priešingą pusę. „Kur jie nuėjo?“ – nustebo Arūnas. „Pas Čibirą nuėjo, juk Pleškytė su juo dabar“, – paaiškinau, ir mes nuriedėjome link savo vadinamojo dvaro, kuris čia pat, už keleto namų. Išgirdau atodūsį: „Ojei… Va, kaip atsitinka, kai pletkų nežinai…“

*

Akademiniame dramos teatre žiūrėjau Kymantaitės režisuotą Antano Vienuolio „Paskenduolę“. Veronika – lyriškoji gražuolė Janina Berūkštytė. Epizodinį žąsiaganės vaidmenį tą vakarą kūrė Eugenija Pleškytė, taip pat labai graži, garsėjusi žemaitišku tiesmukumu, kolegų pravardžiuota Plekšne. Tačiau ryškiausias šio spektaklio prisiminimas – vienas sakinys, nuskambėjęs iš pačios režisierės, vaidinusios Kaikarienę, lūpų. Per dekoracijų namo langą iškišusi balta skara aprištą galvą, Kaikarienė charakteringuoju Kymantaitės balsu sukliko pratisai ištempdama žodžius, lyg šaukdama piemenis, lyg sudainuodama: „Eiii, vaikai… eikšekit pleekšnių… su činčibirais!..“ Šauksmas nuskambėjo lyg koks varpas iš pačių paširdžių, komiškai linksmas, o iš tikrųjų kažin kodėl kupinas patyčios, lyg aštriu pjūklu pjovęs. Panašus tekstas toje pjesėje galėjo būti, tačiau išgirstoji Kymantaitės interpretacija skelbė kažką kita. Ką?