„Niekas nesugeba teisingai ištarti mano vardo, bet visi žino, ką jis reiškia“, – kartą su jai būdingu pasitikėjimu yra sakiusi Elsa Schiaparelli.

Italijoje gimusi menininkė, aukštosios mados dizainerė, viena ryškiausių siurrealizmo estetikos puoselėtojų išplėtė kūrybos ribas ir įspaudė ryškų pėdsaką Paryžiuje bei visame pasaulyje. Jos žėrintis, teatrališkas, sąmojingas avangardinis palikimas tapo šiuo metu Viktorijos ir Alberto muziejuje (V&A) Londone eksponuojamos itin populiarios parodos „Mada tampa menu“ (Schiaparelli: Fashion Becomes Art) tema.

Elsa Schiaparelli vilki savo kurtą juodą šilkinę suknelę su nerta apykakle ir turbaną. Žurnalas „Vogue“, 1940 m. © Fredricho Bakerio nuotrauka

Mados, meno ir fotografijos kuratorių komanda pirmajai tokio pobūdžio parodai Jungtinėje Karalystėje surinko daugiau kaip keturis šimtus objektų, siekdama atskleisti unikalų E. Schiaparelli indėlį į kostiumo istoriją. Menininkės vardas neatsiejamas nuo siurrealizmo judėjimo ir kūrybinio bendradarbiavimo su Salvadoru Dalí bei Jeanu Cocteau.

Vienas garsiausių eksponatų – 1937-aisiais kartu su Dalí pasiūta „Omaro suknelė“ – atskleidžia, kaip Schiaparelli sujungė madą ir meną. Ši mintis tampa visos parodos ašimi. Kūrinį galima pamatyti salėje „Kūrybinės konsteliacijos“, greta garsiojo Dalí „Omaro telefono“, atsiradusio metais vėliau.

Schiaparelli iš esmės pakeitė mados sampratą, nes drabužių dizainą laikė ne profesija, o menu. Novatorišką požiūrį regime autobiografijoje „Šokiruojantis gyvenimas“ (Shocking Life, 1954). Ji pirmoji aprangoje pradėjo naudoti pečių paminkštinimus ir gyvūnų kailio raštus, o į istoriją įėjo kaip legendinės spalvos „šokiruojanti rožinė“ (shocking pink) kūrėja. Paroda atskleidžia ir išskirtinį Schiaparelli kolorito pojūtį, kurį puikiai iliustruoja „Arlekino“ stiliaus paltas iš 1939 m. kolekcijos „Modernioji komedija“ (Modern Comedy).

Nors neturėjo profesinio pasirengimo, Schiapa­relli tapo labiausiai aptariama tarpukario Paryžiaus mados kūrėja. Siluetai, medžiagos, puošybos elementai, spalviniai sprendimai ir aksesuarai išryškėja skambant užburiančiam garso takeliui, todėl ši paroda tampa išsamiu pasakojimu apie nepaprastą menininkės gyvenimą ir kūrybą.

NUO ROMOS IKI PARYŽIAUS

Elsa Luisa Maria Schiaparelli gimė 1890 m. rugsėjo 10 d. Romos didikų rūmuose, aristokratų ir intelektualų šeimoje. Būdama 23-ejų, ji išvyko į Paryžių, kur pasirinko kur kas laisvesnį ir netradicinį gyvenimo kelią.

1927 m. Prancūzijos sostinėje ji pristatė pirmąją kolekciją ir atidarė savo ateljė, kurioje drąsesnės moterys galėjo įsigyti megztų drabužių su geometriniais juodais ir baltais optinės iliuzijos (trompe l’œil) raštais. Tai primena, kad karjeros pradžioje Schiaparelli išgarsėjo kurdama sporto ir laisvalaikio aprangą, atspindėjusią augantį šiuolaikinės visuomenės susidomėjimą aktyviu gyvenimo būdu.

Pasiekusi kūrybinę brandą, ji kasdienį garderobą praturtino kostiumais, papuoštais išskirtiniais užsegimais ir netikėtai išdėstytomis kišenėmis. Tai puikiai iliustruoja britų aukštuomenės ir scenos žvaigždei Pamelai Carme siūtas paltas, kurio sagos panašios į graikų komedijos ir tragedijos kaukes.

Nuo išskirtinių neformalių drabužių iki ištaigingų proginių suknelių – paroda žavi gausybe eksponatų, pristatančių dizainerės kūrybinę kelionę ir liudijančių gebėjimą paprastus dalykus paversti menu.

Vakarinės aprangos kolekcijos (Pour le Soir) atskleidžia Schiaparelli polinkį naudoti novatoriškas medžiagas, pavyzdžiui, celofaną, ir kurti išraiškingus siluetus. Nenuostabu, kad tai patraukė aukštuomenės ir įžymybių dėmesį bei įtvirtino menininkę kaip vieną ryškiausių XX a. ketvirtojo dešimtmečio dizainerių. Ji iš esmės pakeitė aukštosios mados tradicijas.

Elsos Schiaparelli ir Jeano Cocteau sukurtas vakarinis paltas, 1937 m. Eksponuojamas Viktorijos ir Alberto muziejuje (V&A) Londone. © 2025 ADAGP / DACS / Comité Cocteau, Paris / Emilio Larssono nuotrauka

MADA IR MENAS: NYKSTANČIOS RIBOS

Parodos vyriausioji kuratorė Sonnet Stanfill teigia, kad šiuo laikotarpiu Schiaparelli pradėjo ieškoti meno ir mados sąlyčio taškų.

Vienas pavyzdžių – įspūdinga 1938 m. vasaros „Circus“ kolekcija, kurioje išsiskiria „Kaulų suknelė“ su unikalia paminkštinta konstrukcija ir matomais užtrauktukais. Ji puikiai perteikia dizainerės artimą ryšį su siurrealizmo idėjomis ir novatoriškus medžiagų bei kirpimo sprendimus.

Siurrealistinė pasaulėjauta dar labiau atsiskleidžia įmantrių švarkų ekspozicijoje – judantis prožektoriaus spindulys vis nukrypsta į garsiųjų Paryžiaus siuvinėjimo namų „Maison Lesage“ sukurtas puošybos detales.

Parodoje pristatoma įspūdinga aksesuarų kolekcija, tačiau dėmesį pirmiausia patraukia apversto bato formos skrybėlė, įkurdinta stikliniame burbule, pro kurį tolėliau matyti „Omaro suknelė“. Žvelgiant dar giliau galima išvysti 1937 m. vakarinį paltą, sukurtą bendradarbiaujant su J. Cocteau, – po rausvų rožių kaskada išryškėja du veidrodiniu principu sukomponuoti besibučiuojantys veidai. Visa ekspozicija savaime yra siurrealistinis reginys.

UŽ PARYŽIAUS RIBŲ

Tarp kitų svarbiausių objektų – drabužiai, skirti scenai ir ekranui. Vienas jų – Holivudo žvaigždės Marlene’os Dietrich kelnių kostiumas. Pati aktorė metė iššūkį nusistovėjusiam moteriškumo supratimui ir aprangos tradicijoms.

Schiaparelli labai mėgo britiškus audinius ir 1933 m. atidarė savo saloną prestižiniame Londono Meifero rajone. Autobiografijoje ji rašė, kad tai buvo vyriškiausias pasaulio miestas, o anglai esą „be galo sąžiningi, bet pamišę, pamišę, pamišę“. Nors ateljė veikė vos šešerius metus ir užsidarė 1939 m., dizainerė patraukė ne vienos žinomos klientės dėmesį. Tarp jų buvo ledi Alexandra Haig, kurios slyvų spalvos švarkas irgi pristatomas parodoje.

1954 m. Schiaparelli atsisveikino su verslu ir savo mados namais. 2019 m. juos atgaivino Danielis Roseberry, tapęs kūrybos vadovu. Daugelis parodoje pristatomų drabužių atskleidžia, kaip naujoji namų galva išlaiko italų dizainerės viziją, derindamas novatoriškumą ir netikėtumą.

Menininkės palikimas tebegyvuoja, o jos estetika ir šiandien žavi pasaulinio garso įžymybes. Tarp eksponatų – D. Roseberry sukurta raudona 2025 m. „Oskarų“ ceremonijos suknelė Arianai Grande, nominuotai geriausios antrojo plano aktorės kategorijoje už vaidmenį filme „Piktoji“ (Wicked, rež. Jonas M. Chu, 2024). S. Stanfill šį kūrinį apibūdina kaip vieną svarbiausių parodos akcentų.

„Mada tampa menu“ kviečia lankytojus į kerinčiai dekadentišką kelionę po Schiaparelli pasaulį, kuriame niekas niekada nebuvo įprasta. ištarti dizainerės pavardę vis dar nelengva (tariama Skiapareli), bet ši paroda nepalieka jokių abejonių dėl jos genialumo.

Pirmame plane – Elsos Schiaparelli, bendradarbiaujant su Salvadoru Dalí, sukurta suknelė „Lobster Dress“. Paryžius, 1937. Šilko organza. Parodos „Schiaparelli: Fashion Becomes Art“ ekspozicijos fragmentas Viktorijos ir Alberto muziejuje (V&A) Londone. © Victoria and Albert Museum

APIE AUTORĘ

Naomi Braithwaite – britų mados ir materialiosios kultūros tyrėja. 2012 m. Notingamo Trento universitete apgynė daktaro disertaciją „Batų dizainas: etnografinis kūrybiškumo tyrimas“ (Shoe Design: an Ethnographic Study of Creativity), skirtą britų prabangios avalynės dizainerių meninei praktikai. Dėstė Notingamo Trento, Mančesterio Metropoliteno universitetuose ir Honkongo dizaino institute. Jos mokslinių tyrimų sritys apima mados istoriją, materialiąją kultūrą, dizainą ir vizualinę kultūrą, o dėstomi dalykai – tarptautinį mados verslą ir rinkodarą, prekių ženklus, komunikaciją ir vartotojų elgseną.

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab

Publikuojama iš „The Conversation“ pagal
CC BY-ND 4.0 licenciją