Kelionės visais laikais siejosi ne tik su maloniais įspūdžiais ir atostogomis, bet ir su tam tikrais išmėginimais, kartais – net mirtinais pavojais. Juk ne veltui 1934 m. pasirodė Agathos Christie detektyvas „Žmogžudystė Rytų eksprese“, o dar anksčiau Stefanas Grabińskis (1887–1936), nepelnytai primirštas lenkų fantastinės literatūros ir siaubo istorijų kūrėjas, rašė apie baimę keliančius modernybės atributus – elektrą, traukinius. Amžių sandūros spaudoje netrūko pasakojimų apie paslaptingus bei šiurpą keliančius nutikimus. Kita vertus, XIX a. traukiniai, garlaiviai, tramvajai atvėrė dar nematytas erdves ir galimybes. Viena tokių asmenybių, nepabūgusių leistis net į rizikingiausias klajones, buvo Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935). Ir darė jis tai ne vienas, o su savo artimaisiais, vaikais ir bičiuliais, pasiimdavo ir mėgstamą išvykų kompanjoną – fotoaparatą. Dėl amžiaus pabaigoje jau gerokai patobulinto įrenginio galime pasinerti į pasakišką Tiškevičiaus išgyventą Alžyro atmosferą ir pasidairyti į keliauninkus Gardino geležinkelio stotyje.

Alžyras. Asilai ir varovas, 1892

Tradicinį Ouled Naïl genties kostiumą vilkinti alžyrietė. B. H. Tiškevičiaus fotografijos reprodukcija, išspausdinta žurnale Le Théâtre 1900 m. rugsėjo numeryje. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

*
1892 m. sausio–balandžio mėnesius grafas B. H. Tiškevičius maloniai leido su savo mylimąja Isabel Féraud Nicoje, Vitgenšteino vilos apartamentuose. Tąkart aplankytas ir Alžyras – išliko keletas balandį darytų nuotraukų iš garlaivio „General Chanzy“ denio. Fotografuota jau grįžtant į Marselį.

Tuo metu šalis jau buvo prancūzų provincija: jie čia įsiveržė 1830 m., užgrobė dalį teritorijos ir suteikė Al Džazairai naująjį vardą. 1848 m. valstybė paskelbta neatskiriama Prancūzijos dalimi, o po kelerių metų užvaldytas paskutinis žemės lopinėlis.

Vakariečiams Alžyras visų pirma asocijavosi su istorijomis iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Josephas-C. Hyamas 1899 m. išleistoje knygoje „Iliustruotas gidas po Alžyrą, praktinis vadovas keliautojams“ mini magišką jausmą, kuris apima atvykėlius, išvydusius saulėtą žydrą dangų, siauras klaidžias gatveles, vingiuojančias tarp senovinių neįprastos architektūros namų, maures, nuo galvos ligi kojų įsisupusias į savo sniego baltumo apdarus ir primenančias klaidžiojančias šmėklas.

J.-C. Hyamas šalies miestų bulvarus net gretina su Nicos Anglų promenda. Alžyrą puošė prancūziški maisons de rapport, dažniausiai šešiaukščiai, su pirmame aukšte įsikūrusiomis krautuvėlėmis, puikūs viešbučiai, kavinės su erdviomis terasomis („Cafe oriental“, kaip skelbia iškaba didelėmis raidėmis, užfiksuota vienoje B. H. Tiškevičiaus fotografijų), netgi prancūziški bankai. Knygos autorius nepamiršta paminėti ir naujausio išradimo – elektrinių tramvajų, itin palengvinančių susisiekimą su atokiau esančiais rajonais.

J.-C. Hyamas teigia: „Vienas iš išsilavinusio paryžiečio, o tiksliau – visų kultūringų į Alžyrą plūstančių lankytojų džiaugsmų – sėdėti Boulevard de la République kavinių terasose, šildytis saulutėje, gurkšnoti kavą, rūkyti cigaretes ir kitaip lepintis apimtam tobulos dolce far niente būsenos, tuosyk mėgaujantis nuostabiu vaizdingos įlankos bei kalnų peizažu.“ (p. 7)

Rašoma, kad XIX a. pabaigos Alžyro gyventojai – marga minia: prancūzai, žydai, arabai, maurai, ispanai, italai, vokiečiai, kinai, graikai ir kt. Knygos autorius apibūdina ir gamtą, mini kalnuose dažnai sutinkamas plėšriąsias kates – panteras ir leopardus, o taip pat beždžiones, į kurias buvo žiūrima su prietaringa pagarba. Žirgai ir kupranugariai – pagrindiniai vietinių pagalbininkai ir turtas. Liaupsinama vešli augmenija (alyvmedžiai, eukaliptai, Atlasiniai kedrai ir t. t.), vaisių – figų, apelsinų, granatų, bananų ir kt. – gausa. Nepamirštami savo kokybe garsūs Alžyro tabakas bei vynas.

Varšuva. Keleiviai prie traukinio vagono, 1892

Atrodo, kad viešint šioje šalyje panaši pasakiška būsena buvo užvaldžiusi ir B. H. Tiškevičių. Joje jis lankėsi tikrai ne pirmą sykį: pasak žmonos Claros Elisabethos Bancroft nekrologo, ten apie 1874 m. jiedu ir susipažino – ji į švelniu klimatu išsiskiriantį kraštą buvo atvykusi taisyti silpnokos sveikatos. Kadangi grafą itin žavėjo tradiciniai kostiumai, jis įamžino ne tik baltai vilkinčias maures, bet ir Ouled Naïl genties moterį (1900 m. „Le Théatre“ pasirodo spalvingas B. H. Tiškevičiaus darytas portretas). Šios genties atstovės pasižymėjo itin ryškiais, papuošalais gausiai dekoruotais apdarais.

Grafas Alžyre 1892 m. liepą nufotografavo išgrįstą turgaus aikštę su joje vykstančia gyva prekyba. Ant prekystalių matyti kaugėmis sukrauti vaisiai, daržovės, pirkėjai žvalgosi ir derasi. Žirgai, kupranugariai ir asiliukai – taip pat dažnas Tiškevičiaus fotografijų motyvas. Nežinoma moteris (ponia Ledgard) šypsodamasi pozuoja grafui prie palmės ir baseino, tarp išlakių kiparisų. O štai baltai pasidabinusios arabės išties atrodo tartum paslaptingi vaiduokliai kalnuotame vietinių kapinių fone.

*
1891 m. liepos 10 d. „Czas“ numeryje pasirodė bauginanti žinutė: „Žmogžudystė vagone“. Joje rašoma, jog grafas Mykolas Pliateris vakare greituoju traukiniu išvyko iš Varšuvos į Gardiną, tačiau savo kelionės tikslo nepasiekė. Jį surado pirmos klasės kupė praskelta galva. Tvirtinta, kad žudikas pavogė du šimtus rublių, laikrodį ir žiedus. Kitur sklido žinios, jog grafas tiesiog mirė nuo širdies aneurizmos – krisdamas susižalojo.

Vis dėlto atrodo, jog XIX a. žmogui susisiekimas bėgiais kėlė dvejopus jausmus. Viena vertus, kelionės tapo kur kas greitesnės ir patogesnės, tačiau sykiu plito ir įvairūs gandai, spėlionės, legendos apie traukinius-vaiduoklius. B. H. Tiškevičiaus fotografijose, vaizduojančiose Varšuvos, Sokulkos ir Gardino geležinkelio stotis, nerimo tarsi nejusti. Antai 1892 m. nuotraukoje Varšuvos stotyje stovi aristokratų būrelis: vyriškis riestais ūsais, su katiliuku ant galvos ir lazdele, dvi moterys (jaunesnė ir vyresnė) su skrybėlaitėmis ir vualiais; jaunesniosios šydas visiškai slepia veidą. Kadre taip pat regimi du geležinkelio tarnautojai, vienas iš nugaros, kitas pozuoja prie traukinio, o virš kupė lango galima įžiūrėti užrašą, kad šis vagonas skirtas rūkantiems. Atrodo, kasdieniška scena, bet tankus audinys, apgaubęs moters veidą taip, jog nė nematyti bruožų, kelia nerimą.

Varšuva. Viešbutis EUROPA, 1892

Grafo kelionė į Varšuvą prasidėjo Raudondvaryje. Veikiausiai bent dalį kelio jis vyko traukiniu – Peterburgo geležinkelio trasa. Maršrutas driekėsi per šias vietoves: Sankt Peterburgas, Pskovas, Dinaburgas (Daugpilis), Vilnius, Gardinas, Balstogė, Varšuva. Didiko tikslas, matyt, buvo ne tik pasigrožėti ir įamžinti Varšuvos įžymybes (Karališkųjų Lazenkų parką, Zigmanto Vazos koloną, karališkąją pilį, senamiesčio gatves, „Europos“ viešbutį), bet pakeliui aplankyti ir gimines, pavyzdžiui, Jezierskių šeimą Garbuve.

Vienoje iš B. H. Tiškevičiaus nuotraukų – Aleksandras Jezierskis (1852–1895), Viktorijos Marijos Jezierskos (Tiškevičiūtės) (1858–1901) vyras ant žirgo. Ponia Jezierska buvo grafo giminaitė. Pora gyveno Garbuve, pagarsėjo tuo, jog XIX a. pabaigoje ten įsteigė ugniagesių komandą, kuri efektyviai kovojo su apylinkėje siautusiais gaisrais.

Garbovas. Grafas Jezerskis ant žirgo, 1892

Minėtų ir kitų fotografijų miestovaizdžiuose beveik visada juntamas žmogiškasis elementas: praeiviai nėra tik statistai, išblukusios tolimos figūrėlės – ryškūs ir jų charakteriai. Varšuvos senamiesčio gatvėse, pirmame nuotraukos plane, matyti vyras su laikraščiais po pažastimi, įdėmiai žvelgiantis į objektyvą, bei nueinanti skarota moteris. Fone – pastatas su daugybe pirmame aukšte įsikūrusių krautuvėlių ir dirbtuvių: „Piekarnia Warszawska“ (Varšuvos kepykla), „V. Jarocki“(iškaba kirilica), vyriškų drabužių siuvykla ar parduotuvė ir kt. Aplink – judrus eismas: ekipažai, traukiami arklių, vežimais gabenamos prekės ar statybinės medžiagos.

Kitur senamiesčio gatvės krautuvių fone matyti dviejų arklių traukiamas vežimas, prikrautas baldų. O štai viešbučio „Europa“ monumentalumą išryškina pirmame plane nufotografuoti trys gatvės vaikėzai, du iš jų – basi. Kontrastas tarp begėdiškos prabangos ir skurdo.

*
B. H. Tiškevičiaus fotografijos leidžia pasinerti į jau išnykusį XIX a. pabaigos pasaulį, su nostalgija pažvelgti į Europos paveldą, kurio didelė dalis buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą.

Alžyras. Žirgas, 1892