Šveicarų rašytoja, architektė ir eseistė Zora del Buono yra viena ryškiausių šiuolaikinės vokiškos literatūros autorių. Romanas „Viskas dėl jo“ (Seinetwegen) 2024 m. buvo apdovanotas prestižine Šveicarijos knygos premija (Swiss Book Prize). Tai autobiografiniais motyvais paremtas kūrinys apie netektį, atmintį, kaltę ir mėginimą suprasti praeitį. Rašytoja grįžta prie savo šeimos istorijos: būdama vos aštuonių mėnesių ji neteko tėvo (šis žuvo autoįvykyje). Po daugiau nei šešiasdešimties metų rašytoja leidžiasi ieškoti ne tik jo pėdsakų, bet ir avarijos kaltininko. Asmeninis tyrimas virsta jautriu ir įtaigiu pasakojimu apie tai, kaip vienas atsitiktinis nutikimas gali pakeisti daugelio žmonių likimus.

Vokietijos leidykla „C. H. Beck“ publikavo knygą prieš dvejus metus, o lietuvišką vertimą išleis „Gelmės“.

Romano ištraukos

Paukštis mirties pranašas: Europoje taip dažniausiai vadinama didžiausia pelėda – apuokas. Jis naktinis, jo uh-hu skamba kaip šauksmas iš požemio, žmonės nuo šio ūksėjimo šiurpsta. Jau romėnams jis buvo mirties pasiuntinys, pavyzdžiui, Vergilijus jį aprašo tada, kai Enėjo palikta karalienė Didonė ryžtasi savižudybei (Enėjo kalaviju): „Vienišas senas apuokas numirėlių giesmę ant stogo / Suokia dažnai ir, kaip raudodamas, balsą nutęsia.“ Viduramžiais mirties pranašu laikytas ir mažesnis paukštis – naminė pelėda, ji dažnai nutūpdavo kur nors netoli mirštančiųjų, o jos šauksmas ku-vit buvo suprantamas kaip komm-mit – „eikš su manim“ (į anapusybę). Pelėdas prie mirštančiųjų namų iš tiesų traukė tik šviesa, budynių metu ji turėjo degti prie lovos, tad ir viliojo naktinius drugius bei kitus ėdamus padarus. Pelėdikė ūbauja taip pat, tačiau bent jau buvo vadinama ir bažnytvište arba lavonvište (o tai gana juokinga).

KAVINĖJE 4 (apie mirtį):

Turiu ne vieną pacientą, kuris tame cypsinčiame paukštelyje už lango atpažįsta neseniai mirusį žmogų, sako Isadora. Paukštelis beldžia į stiklą, strykčioja ant palangės, žvalgosi į kambarį, ir žmonės yra tikri, kad tai velionė močiutė ar draugė kalba su jais iš anapus.
O ką tu tada sakai?
Linkteliu, klausausi susidomėjusi. Juk nežinau, ar taip negali būti, sako Isadora.
Tu tiki, kad žmonės persikūnija į paukščius? – suglumęs klausia Henris.
Aš visai niekuo netikiu, bet kas aš tokia, kad tvirtinčiau, jog taip negali būti.
Isadora, tu rimtai manai, kad egzistuoja gyvenimas po mirties?
Tai žinoma! Juk čia negali būti pabaiga!
Mes nustebę. Mudu su Henriu vienu balsu sakome: Miręs yra miręs.
Su tais paukščiais, aišku, kvaila, pripažįsta Isadora, bet aš neginčiju to, ką žmonės jaučia, paklausiu, ar velionis turėjo kokį nors ypatingą ryšį su žvirbliais ar varnomis. Tokiais atvejais negalima nieko vertinti, reikia tiesiog užsičiaupti.
Mes tylime.
Ar pamenate, galiausiai sako ji, klausėte manęs, ar turėjau kada pacientą žmogžudį? Vienas toks man iškilo atmintyje.
Ak!
Tai buvo iškart po studijų, mano pirmoji darbovietė vienoje Berlyno nervų ligų klinikoje, Kurfiurstendamo bulvaro gale, ten dirbo tik moterys, buvo 1988-ieji. Vieną dieną vyriausioji gydytoja pasakė: Šiandien ateis ponas toks ir toks, jis yra žudikas, jūs jį perimsite. Aš, žinoma, išsigandau. Ji numojo ranka: Nesijaudinkite, jis pasmaugė savo motiną – bet motina juk būna tik viena. Ir iš tiesų daugiau nieko neįvyko. Savo žmogžudystės jis nereflektavo, juk motina jau buvo mirusi, o daugiau minčių apie žudymą jis neturėjo.

[…]
Pirmoji stotelė – Glaruso kantono kanceliarija. Klausiu moters sekretoriate, ar gimimo ir mirties registras yra viešai prieinamas, sakau, kad ieškau pono Traxlerio, galbūt jau garbaus amžiaus, o gal jau mirusio, taip pat domintų galimi jo palikuonys. Ji sureaguoja nepalankiai, nusiunčia mane į Paveldėjimų skyrių kitame miesto gale, nors tai tik mažas miestelis. Einame ten su šunimis, kelias siaurėja, už gyvatvorių mažučiai namukai, akmeninė siena, atsiveria vaizdas į statybvietę, staiga iškaba:

Anna Göldi (1734–1782)
Šiuo keliu ji buvo vedama į egzekuciją
kaip teisminės sistemos ir visuomeninių suvaržymų auka.

Anna Göldi šioje šalyje yra gerai žinoma, apie ją mokiniai skaito mokykloje, sukurta filmų, parašyta knygų, atliekami tyrimai, įsteigtas muziejus. Į istoriją ji įėjo kaip paskutinė Europos ragana (kuriai įvykdyta mirties bausmė), nors XVIII amžiaus pabaigoje tikėjimas raganomis jau buvo beveik išnykęs.

Anna Göldi buvo netekėjusi tarnaitė iš Zenvaldo, istoriniai šaltiniai ją apibūdina kaip „svetimšalę“, ji pagimdė du ar tris vaikus, pirmasis miršta netrukus po gimimo, dėl to Göldi apkaltinama ir nuteisiama už vaikžudystę, puolusi moteris. Antrasis buvo nuo jos šeimininko Zwicky’o iš Molio, jis gimsta Strasbūre, jį užaugina svetimi žmonės. Galiausiai Anna Göldi tampa daktaro Tschudi’o, pasiturinčio gydytojo iš vienos žymiausių Glaruso giminių, tarnaite (ir meiluže, arba išnaudojama moterimi, priklausomai nuo interpretacijos). Šie „draudžiami kūniški santykiai“ su gerokai jaunesniu vedusiu vyru veikiausiai jai ir pražudė gyvenimą. Tschudi’o žmona pareiškia, esą Göldi „užkerėjusi“ devynerių metų dukterį Annamiggeli, neva šiltame piene buvo rastos smeigtukų adatėlės, kuriomis ketinta mergaitę nužudyti, o Annamiggeli, tampoma traukulių, taip pat esą išspjaudydavusi adatas, jų, vadinamųjų Gufen, būdavę ištisos saujos. Toks adatų spjaudymas, Gufenspucken, žinomas ir iš Rytų Vokietijos raganų teismų, Saksonijos mieste Anaberge devynioliktojo amžiaus pradžioje daugybė gyventojų esą buvę apsėsti velnio ir sirgę paslaptingomis ligomis, tarp jų ir tuo pačiu adatų spjaudymu. Anna Göldi kuriam laikui pasislepia, paskelbiama paieška, išplatinamas toks jos aprašymas: „Maždaug keturiasdešimties metų amžiaus, stambaus kūno sudėjimo, aukšo ūgio, pilno įraudusio veido, juodų plaukų ir antakių, pilkų, kiek nesveikų liguistų akių, kurios dažniausiai atrodo paraudusios, žvilgsnis prislėgtas.“ Moteris suimama ir kankinama prisipažįsta sudariusi sandėrį su velniu, tačiau vėliau savo parodymus atsiima. 1782 metų birželio 6-ąją jai paskelbiamas mirties nuosprendis, o birželio 13-ąją ji nuvedama į egzekucijos vietą tuo pačiu keliu, kurį šunys smalsiai uostinėja, ir nukirsdinama kalaviju. Tinkamų budelių, kaip teigiama, buvę sunku rasti, tad tiek kankinimams, tiek egzekucijai tekę iš katalikiškosios Sankt Galeno žemės atsivežti į protestantiškąjį Glarusą du katalikus vyrus – Franzą Volmarą iš Fišhauzeno prie Kaltbruno (!) ir chirurgą Jakobą Volmarą iš Vilio. Teismo raštininkas ir nenuilstantis Göldi gynėjas Melchioras Kublis neteisėtai perduoda bylos medžiagą vokiečių žurnalistui Lehmannui, šis parašo apie „liūdnai pagarsėjusį raganų teismą Glaruse“, apkaltinamas valstybės išdavyste ir priverstas bėgti net į Genują. Būtent jo dėka Annos Göldi byla tampa visos Europos masto skandalu, o centrinė Šveicarijos dalis imama laikyti atsilikusia provincija: Glaruse vis dar teisiama už raganavimą. Tačiau ar tai iš tiesų buvo tikras raganų teismas (žodis ragana kaltinamajame akte apskritai nepaminėtas), ar teisminė žmogžudystė – susidorojimas su (neturtinga) moterimi, tapusia grėsme savo (turtingam) darbdaviui? Jei svetimavimas būtų iškilęs į viešumą, Tschudi’o karjera būtų buvusi baigta, pagal įstatymą jis būtų netekęs visų pareigų, taip pat ir teisėjo posto. Drąsusis žurnalistas Lehmannas ir ne mažiau drąsus teismo raštininkas Kublis iki pat gyvenimo pabaigos kovoja prieš mirties bausmę ir kankinimus, už spaudos ir saviraiškos laisvę. Mirties nuosprendis Annai Göldi šiandien laikomas femicidu.

[…]
Viena telyčia lekia tiesiai į mus, bet likus vos keliems centimetrams iki automobilio staiga pasuka į šalį ir toliau dumia geležinkelio bėgių link, nori persigauti iš Nefelso į Molį, du piemenys pasileidžia iš paskos, paskutinę akimirką ją sulaiko prieš pat geležinkelio užtvarą ir nuvaro atgal prie bandos, iš karto matyti, kad gyvulys dar nepatyręs ir išsigandęs, visai ne toks, kaip senosios karvės, jau kartą dalyvavusios eisenose parginant bandas iš Alpių ganyklų, pripratusios prie triukšmo, varpų ir skambalų, prie žiūrovų pakelėse, šventinės nuotaikos ir šveicariškos armonikos – Schwyzerörgeli – melodijų. Kai patekau į šį reginį ir pro mane pradėjo risnoti pirmosios karvės, automobilį palikau, kur pakliuvo, senosios išdabintos įspūdingais gėlių pynimais, joms ant galvų tarsi didžiulės margaspalvės karūnos pūpso įvairiaspalviai jurginai, chrizantemos ir dagiai, tikros Alpių karalienės; yra ir kompozicijų iš raudonų ir baltų žiedų, jos vaizduoja Šveicarijos kryžių, kiekviena ūkininkų šeima turi savitą puošimo stilių, nesunku numanyti, kiek darbo į tai įdėta dar prieš šventę, reikia ne tik sukomponuoti gėles, bet ir sugalvoti, kaip šiais metais jas išdėstyti, tai pasikartojantis grožio konkursas be prizų. Piemenys ir piemenės, vilkintys išsiuvinėtais marškiniais ir tautiniais drabužiais, taip pat atrodo nuostabiai, nors ir išvargę, nes juk parginimas iš Alpių ganyklų tęsiasi jau kelias valandas, dalyvauja ir vaikai.

Šunys įsitaisę automobilyje ant priekinių sėdynių, mažoji rudakailė tupi prie vairo, jis šalia, abu įtempę ausis, ji iškiša nosį pro pravertą langą, mielai iššoktų lauk, įsitrauktų į šį renginį, gainiotų ir aplotų karves (ir būtų sutrypta), o aš atsisėdu ant šilto variklio dangčio ir pajuntu: mane tai sujaudina. Taip, turiu susiimti, kad nepratrūkčiau verkti. Susideda tiek daug dalykų: pokalbis telefonu ant suoliuko prieš valandėlę, suvokimas, kad visi, su kuriais kalbėjausi, kuo puikiausiai viską žinojo, mane perprato, net ir tas, kuris pasakė: Tikiuosi, jis nieko nenužudė. Tai nebuvo šiaip sau leptelėti žodžiai. O dar tas didingas vaizdas, suvokimas, kad tėvas žvelgė į tą pačią vietovę, matė šitą panoramą, jis, žmogus nuo pietų jūros, čia paskutinį kartą mėgavosi kalnų didybe, tas pakylėjantis jausmas, kai esi aukštai, o pasaulis plyti tau po kojomis, nes tokiu reginiu gėriesi kiekvieną kartą, dėl jo vėl važiuoji per kalnų perėjas ar kopi į viršūnes, kad pažvelgtum žemyn, laisvai kvėpuotum, nes tas kraštas apačioje, kurį mudvi su mama visuomet nebyliai kirsdavome, man reiškė ankštumo ir suspaustumo įsikūnijimą, siaubingai niūrus, tarsi apgaubtas gedulo šydu, o dabar, žvelgdama iš stovėjimo aikštelės, netikėtai pamatau jo grožį, ir viskas nušvinta malonioje šviesoje, ir E. T. jau nebėra joks fantomas, o tampa žmogumi. Ir po dešimties minučių prieš mane eina daugybė ūkininkų su išpuoštomis karvėmis ir varpelių skambėjimu, tokiu, koks čia gyvuoja jau šimtmečius, ir man, miestietei, visa ši tradicija, šių žmonių gyvenimo atšiaurumas, jų ryšys su savo gyvuliais ir žeme netikėtai tampa artimi, nes suprantu, su kokia meile jie papuošė save ir savo gyvulius, ir suvokiu, kad jie sudaro bendruomenę – su savo tautiniais drabužiais, savo muzika, su kuria nei aš, nei kiti miestiečiai neturime nieko bendro, kurios nesuprantame arba iš kurios pasišaipome, o jie didžiuojasi tuo, kas nepriimtina daugumai, jų vis mažiau (kad ir kokios būtų subsidijos), ir visa tai mane jaudina, o kai paskui pamatau grupę galvijų, galingais, jėga trykštančiais kūnais, nuostabiai sveikus gyvulius, kurių galvas puošia aukštos, siūbuojančios pampų žolės, tarp ragų besiplaikstančios tarsi elegantiškos plunksninės boa (taip, būna ir raguotų karvių), absurdiškai pagalvoju apie kutus, spalvingus bumbulus, žvangančius papuošalus ir visa kita, kas priklausė kitai bendruomenei, anuomet taip pat nepriimtinai daugumai, bet kuri savimi didžiavosi, save rodė ir šventė, ir viskas ima lietis, pintis ir spindėti: Glaruso valstiečių pasaulis ir mano prisiminimai apie subkultūrinį Berlyną prieš trisdešimt metų. Jei Traxleris iš tiesų buvo homoseksualus, tai jį tarsi katapultuoja į mano gyvenimą, perkelia į mano pasaulį, plačiu, lengvu lanku prisitraukiu jį prie savęs, įsivaizduoju kaip svečią intensyviausiu savo būties laikotarpiu, devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje Berlyno Šioneberge, Eizenacho ir Motzo gatvių sankryžoje, geriausioje visų laikų sankryžoje, anuomet Vakarų Berlyne, o vėliau tiesiog Berlyne, nebe tokiame nuostabiame kaip Vakarų Berlynas, nors dabar butą kartu besinuomojantis draugas sako, kad mano sentimentalumas yra praeities pagražinimas, o aštuntasis dešimtmetis buvo visiška nuosmukio praraja, bet man Vakarų Berlynas buvo TA vieta, tie dveji metai prieš sienos griūtį – dovana atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu, o aš laiminga, tarsi apsvaigusi, nuolat skausmingai įsimylėjusi moteris su gremėzdiškais auliniais batais ir juodomis odinėmis striukėmis, su alaus buteliais rankose, dainuojančias šiurkščiais balsais ir šokančias ant baro stalų, aš trindavausi baruose, vadinamuose TRASH arba ANAL, kurie padoriai šveicarei atrodė neįtikėtinai prastos reputacijos vietos, mes verždavomės į Nanos Goldin parodas ir skaitėme erotikos metraštį MEIN HEIMLICHES AUGE, bet tai buvo ir mirštančių draugų metai, Joshis ir Horstas, Jörgas ir Matthias, jie vis liesėjo ir blyško, o paskui gulėjo su deguonies aparatais, visi buvome priblokšti tos siaučiančios mirties, juk taip neturėjo būti, tokie jauni ir tokie ligoti, visi tie vyrai, iš pradžių galvojome apie vandens stiklines, ašaras, prakaitą, prejakuliatą, o paskui išmokome tokių žodžių kaip Kapoši sarkoma ir T limfocitai, vėliau išmokome sugėdinti nepažįstamuosius, kurie pereidavo į kitą gatvės pusę, sutikę išsekusį jaunuolį, nešiojome raudonus kaspinus ir rengėme demonstracijas, ir per Christopher Street Day nuomodavomės Cadillac kabrioletus, kad silpniausieji, vilkintys elegantiškais baltais kostiumais, galėtų mojuoti žiūrovams, išmokome pažinti ligonines iš vidaus tuo metu, kai mūsų amžiuje turėjome švęsti gyvenimą, o ne nuolat susidurti su mirtimi, tai buvo rimti metai, ir vis dėlto prisimenu juos kaip stipraus bendruomeniškumo jausmą, kaip tą laiką, kai subversija dar turėjo teigiamą prasmę, o sumiesčionėjimas – siaubo vaizdinys, kaip ir santuoka, kurios, nors ir reikalavome visiems, bet vis dėlto vengėme, juk tai taip neįtikėtinai miesčioniška, beveik taip pat, kaip siųsti advento atvirukus. Aš buvau tos bendruomenės dalis, ir vėliau, kai turėjau romaną su homoseksualiu vyru (taip: viskas įmanoma), intelektualiu, šmaikščiausiu ir linksmiausiu žmogumi, kokį tik esu sutikusi, mudu žaisdavome butch ir femme, daug keliavome, tai buvo nuostabu, nors ir neišliko. Ir jei Ernstas Traxleris tais metais iš tikrųjų lankėsi Berlyne, galbūt jis stovėjo šalia manęs prie uosto, penkiasdešimtmetis vyras, galbūt su odinėmis kelnėmis ir be marškinių, užtat su spalvota skarele užpakalinėje kišenėje, o gal su čapsais, kelioms dienoms paniręs į anoniminį barų ir DarkRoom kambarėlių pasaulį, prieš grįždamas atgal į Glarusą ir Sankt Galeną, kur visi vieni kitus pažįsta.

[…]
Vėliau perskaitau, kad keturi šimtai tūkstančių Šveicarijos karvių vasaras praleidžia Alpių ganyklose, kad daugelis piemenų ir piemenių atvyksta iš užsienio – iš Vokietijos ir Austrijos, Pietų Tirolio ir Slovėnijos, dažnai tai žmonės iš kalnų kraštų, kurie čia prižiūri ožkas ir galvijus, keliasi ketvirtą ryto, melžia, gamina sūrį, tikrina aptvarus; atlygis geresnis nei namuose, o darbas toks pat sunkus – vis mažiau vietinių nori jo imtis. Be užsieniečių alpinė gyvulininkystė nebegalėtų egzistuoti, kalnų pievos sulaukėtų.

Terminas Heimweh (tėvynės ilgesys) kilo iš vokiškosios Šveicarijos, pirmą kartą jis aptinkamas 1651 metų šiurkščių posakių, šmaikščių nutikimų ir anekdotų rinkinyje Schimpfreden. Ilgą laiką tėvynės ilgesys buvo vadinamas mal du Suisse, arba šveicariška liga, o 1688 metais šis reiškinys buvo aprašytas vienoje disertacijoje kaip liga ir pavadintas naujai – nostalgija. Alpių piemenų dainos Kuhreihen, kuriomis karvės būdavo sušaukiamos į bandą ir raminamos melžiant, buvo laikomos Šveicarijos samdinių svečiose šalyse Heimweh priežastimi. Esą tos dainos juos taip užliedavusios namų ilgesiu, kad paskatindavusios dezertyruoti. Sklandė ir kitokie šio Heimweh aiškinimai: kaltas galėjęs būti oro slėgis, kuris lygumose esąs didesnis nei Alpėse ir trikdantis šveicarų kraujo apytaką. Tik romantizmo epochoje šis žodis buvo perimtas ir kitose vokiškai kalbančiose šalyse.

[…]
Kartais pagalvoju, ar nereikėtų įrašyti mamos balso dabar, kol ji dar šneka. Matau, kaip nyksta kitų slaugos namų gyventojų kalba, jie pamažu ją praranda. Iš pradžių tampa sunku pasirinkti tinkamus žodžius, galiausiai atsiranda nesuprantamas murmėjimas, atodūsiai, čepsėjimas, inkštimas, net šauksmai. Ar nebūtų ramiau įrašius mamos balsą, kad galėčiau jį visada turėti su savimi? Jai pačiai savasis balsas niekada nepatiko, jis šiurkštus, tamsus, net trūkinėjantis, jai dar vaikystėje buvo sakoma, kad ji nemokanti dainuoti, todėl ir nedainavo, kitaip nei jos brolis. Kai nebegali prisiminti mirusio žmogaus kalbėsenos, tai sukrečia, kai ji tiesiog išnyksta, tai atitolina tave nuo jo, būtent todėl, kad balsai tokie saviti, tokie nepakartojami. Kita vertus, gal prasminga tą skambesį pamiršti, kad galėtų įvykti atsiskyrimas nuo mirusiojo, kuris juk yra negrįžtamas? Ir dar: ar manęs neslėgtų, jei amžinai prisiminčiau tuos nerišlius sakinius, kuriuos mama dabar teištaria, ji, kuri anksčiau taip protingai argumentuodavo ar mestelėdavo skvarbias, trumpas pastabas, ne visada malonias, bet dažnai taiklias?

[…]
Demencija pereina daugybę etapų, ir jie įvairiai trikdo, taip pat ir artimuosius, iš to net būtų galima surengti savotiškas siaubo varžybas: kuris tarpsnis buvo baisiausias? Kalbėtume apie tą beprotišką nerimastingumą, kuris dažnai kamuoja sergančiuosius, apie tai, kas anksčiau buvo vadinama polinkiu pabėgti, o dabar – klaidžiojimu, bejėgiškas bandymas rasti tinkamą, žmogaus nežeminantį terminą; apie tokias akimirkas, kai tėvas išplūsta sūnų, nes palaiko jį kitu žmogumi, gal net varžovu; apie šoką, kai mama išeina iš vonios, o jos antakiai išpiešti ryškiai raudonu lūpdažiu, tiesiog todėl, kad ji dar kažkaip prisimena, jog lūpdažis skirtas veidui; apie dukters gėdą, kai mama apšlapina naujut naujutėlę sofą ir ji ją subara, o ši tik išsigandusi žiūri; apie haliucinacijas, kai kambario kampe tyko pabaisos, šiepiančios nasrus, o mamos panika tokia tikra, kad pats imi garsiai šūkaudamas vyt šalin tuos padarus.

Man blogiausias buvo tas etapas, kai mama, vos tik susiruošdavau eiti iš kambario, nulydėdavo mane siaubo kupinu žvilgsniu ir klausdavo: Ar aš dabar „muusbeiallei“ – „viena kaip pirštas“? Ji, kuri visą gyvenimą oriai tvarkėsi pati, didžiavosi tuo, kad viską sugebėjo, savo neprieinamumu laikė žmones nuo savęs atokiau, kad tik galėtų likti viena (tiksliau, kad galėtų netrukdoma pabūti su prisiminimais apie Manfredį), iš visiško pasimetimo staiga tapo prie manęs prilipusia būtybe ir tuo siaubingu muusbeiallei užgriuvo mane didžiuliu spaudimu: Vaikeli, pasilik! Spaudimu, kuris galiausiai sukėlė mano pasipriešinimą, nes kitaip būčiau praradusi pati save ir sugniužusi viduje, ir visa tai baigėsi tuo, kad pirmiausia patikėjau mamą nuostabiajam ponui Blau, o galiausiai atidaviau ją į slaugos namus, kur jai niekada nebereikia būti vienai ir kur ji atrodo esanti stebėtinai patenkinta.

Prisimenu prieš daugelį metų atminties sutrikimų klinikos gydytojos pasakytus žodžius, nuskambėjusius šaltai ir beširdiškai: Atiduokite savo motiną į profesionalų rankas, kol nepradėjote jos nekęsti. Šiandien džiaugiuosi, kad paklausiau šio patarimo: neapykantos taip ir nepajutau.

Žinoma, man kyla klausimas, kodėl šio tyrimo imuosi kaip tik dabar, kai mamos galvoje taip viskas susipainioję, kad ji nebeatpažįsta net manęs? Ar todėl, kad pagaliau galiu? Kad nebereikia kęsti jos nepritariančio žvilgsnio, matyti jos veide liūdesio ir girdėti posakio abhögle – „padėti tašką“, kai ko nors nebeįmanoma pakeisti? O gal todėl, kad būtent dėl jos demencijos jaučiu pamatinę vienatvę, pasimetimą šešiasdešimtmečio vaiko, kai jis lieka vienas, negrįžtamai paliktas, ir ilgiuosi tėvo, tikėdamasi, kad taip prie jo priartėsiu? Tik kad galiausiai suprantu: vienintelis žmogus, prie kurio priartėjau, yra Ernstas Traxleris. Išeina kažkaip iškreiptai.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė