Tomas Makovskis Kauno miesto panorama (XVII a. pr.). Publikuojama pagal viešo naudojimo (PD) licenciją
Marija Oniščik

Kaunas: maža didelio miesto istorija (I)

Išties senaisiais laikais buvo šis miestas didelis, turtingas ir prekybinis.

Juozapas Macianskis. „Kauno miestas“. 1817–1819

Pirmosios gyvenvietės Kauno senamiesčio teritorijoje datuojamos X–XI amžiais. Prisiminę, kiek tokių Europos kaimelių, anuomet, ankstyvaisiais viduramžiais užsimezgusių, greitai tapo miestais, kiek jų taip pat greitai vėl virto kaimais, ir kiek – tik keli – su laiku tapo did­miesčiais, suprasime, kad Europos kontekste Kauno pradžia neatrodo labai vėlyva. Aišku, nei mūrinių pastatų, nei juo labiau „europietiško“ miesto užuomazgų anuomet nebuvo. Ir nebuvo dar labai ilgai. Pirmosios Kauno pilies atsiradimas, nulemtas karų su kryžiuočiais aplinkybių, datuojamas tik XIV a. viduriu. O kur pilis, ten ir gyventojai, ne tiek kariaujantys, kiek gyvenimą – karų trikdomą ir sykiu palaikomą – kuriantys. Ir vėl netoliese pastebimi keli kaimeliai, kartu su kiekviena pilimi liepsnojantys, su naujai iškilusia – vėl atsistatantys; taip iki pat XV a. pradžios, o tai, lyginant su Europa, vėlyvieji viduramžiai. Ypač atkakliai žmonės kūrėsi prie Nemuno, kur jau atplaukdavo (iš tos pačios, nors ir netolimos, Europos) laivai, kur galima buvo persikelti į kairįjį upės krantą ir būsimo Kauno širdyje, į rytus nuo pilies, jau apgriautos, bet neskubamos atstatyti (karai baigėsi sulig 1404 m. taika), pagaliau buvo galima gyventi ir auginti miestą. Stebėtinai greitai jis pradėjo augti, tarytum nekantraudamas pasivyti nueinančius Europos viduramžius, išnaudoti dar likusius kelis jų dešimtmečius ir pasitikti Renesansą aukštai pakelta galva – savo pirmosiomis bažnyčiomis ir pirmaisiais dviejų (o kartais net ir trijų) aukštų mūriniais namais, prikrautais prekių, gabenamų į ir iš Nemuno uosto.

1408 m. ši pora medinių gyvenviečių, tarpusavyje dar tik dulkėtais keliukais susietų, gavo Magdeburgo teises su visomis tikram miestui priklausančiomis pareigomis bei privilegijomis. Tuo pasirūpino Vytautas Didysis, mėgęs Kauną ir neabejotinai laikęs jį lietuviams svarbia strategine vieta, kurioje pats dažnai apsistodavo. Būtent ši data – 1408-ieji – turėtų būti laikoma tikruoju Kauno „gimtadieniu“, o Vytautas – jo įkūrėju. Naujas „miestas“ gavo herbą su tauru ir turėjo pasistatyti rotušę, kurią, sprendžiant iš to, kad joje laikė miesto antspaudą su aptariamu herbu, pirmą kartą minimu 1432 m., bent iki to laiko pasistatė. Tik kur? Ir ar egzistavo pats miestas, šių teisių ir privilegijų subjektas?

Čia istorikų nuomonės išsiskiria. Vieni jų abejoja aktualiu miesto buvimu ir teigia, kad jis kaip tik tuo metu buvo specialiai sukurtas, kaip tuščia erdvė, suplanuota tam reikalui paskirto „lokatoriaus“ – tik imk ir statyk. Rodos, gavę europietiškas miesto teises, būsimieji kauniečiai staiga užsimojo pasistatyti tikrą europietišką miestą. Bet nors iš tikrųjų miesto buvimo pėdsakų neranda nei archeologai, nei archyvų tyrinėtojai, jokių žinių apie tokį viduramžių urbanistikos herojų, kuris, valdovui paliepus, akimoju būtų sugalvojęs taisyklingą naujo miesto planą, arba apie tokio plano įgyvendinimą irgi neaptikta.

Bet štai, Renesansui įsibėgėjus, jei ne toks planuotojas, tai bent atitinkamus nurodymus davęs istorijos personažas atsirado: nuo seno tarp istorikų labiausiai paplitusi nuomonė, kad nuoseklus planavimas buvo pasitelktas karalienės Bonos Sforzos – tikrosios miesto savininkės, ateinančių amžių legendose įrašytos kaip mylimiausios Kauno valdovės ir mesijinės gelbėtojos, kurios vardas ir mitas ilgam išliko pilies griuvėsiuose – įsakymu, dalinai mūriniam miestui jau kelis kartus sudegus. Tai įvyko XVI a. viduryje, o iki tol Kaunas augo savaime. Nuo atsakymo į klausimą, ar jis buvo statomas tyčia tam sukurto pirminio plano ribose, ar toks planas atsirado vėliau, miestui jau esant, priklauso šiandieninis mūsų tam tikrų senųjų Kauno urbanistinių erdvių „pirmumo“, o sykiu – ir jų panašumo į kitų europinių miestų seniausią topografiją suvokimas.

Ko aš čia vis apie Europą ir apie Europą? Toli šiaurės rytuose atsiradęs miestas, tikrųjų Senojo žemyno viduramžių nematęs, neturėjo nerūpestingos, žingeidžios vaikystės, jis gimė tarytum jau suaugęs: tuo metu, kai Vakarų Europos gyventojai mėgavosi (nors ir sąlygine, bet juk ir vaikystės nerūpestingumas yra sąlyginis) aukštųjų viduramžių ramybe, krikščioniškos kultūros, mokslo, amatų bei prekybos klestėjimu, šio krašto gyventojai dar buvo pagonys ir kariavo už savo žemes. Kariauja jie iki šiol, o neišgyventi „mokyklos“ (tiesiogine to žodžio prasme, scholastikos) metai skaudžiai atsiliepia. Gal todėl mums taip norisi turėti savo, „kaunietiškus“ viduramžius – spalvingus, šlovingus, riteriškus – ir ieškome jų tarp pirmųjų gotikinių mūrų, kuriais Kaunas turtingas kaip nė vienas kitas Lietuvos ir artimesnių kraštų miestas.

***

Su mūrais viskas buvo gerai: iš net penkių gotikinių Kauno bažnyčių (išliko visos, kiek buvo pastatyta), keturios atsirado dar viduramžiais. Tiesa, tik dvi iš jų – ir abi iš tikrųjų susietos su Vytauto Didžiojo vardu – iškilo „tikrajame“ to meto Kaune. Kitos dvi išdygo kaimeliuose šalia augančio miesto, o ir šis buvo viso labo trys keliai, – vienas vedė Nemuno, kitas – Neries, trečias – sostinės Vilniaus link, – virtę trimis gatvėmis, sueinančiomis į pirmą Kauno aikštę – tą mažą plotelį, ties kuriuo, kaip ir pridera, pradėta statyti miestui ne mažiau nei rotušė būtina parapijos bažnyčia. Statė ją, tiesa, taip pat kaip pridera – bemaž 500 metų, kol galiausiai iškilo didinga katedra. Antroji bažnyčia, nešiojanti paties Vytauto vardą, buvo sumūryta prie pat Nemuno, svarbiausioje Kaunui vietoje, svarbiausiu jo augimui bei klestėjimui tikslu – priimti bei aptarnauti „svečius“ – svarbiausia miesto upe atplaukiančius pirmuosius užsienio pirklius, nuo kurių iš pat pradžių priklausė miesto gyvenimas. Toje pačioje pagrindinėje gatvėje, veikiausiai, reikia ieškoti ir pirmosios rotušės pėdsakų. Tiek to planavimo.

Renesanso laikai, tokie neramūs Europoje, Kaunui buvo ypač sėkmingi (tarytum, neturėjęs tikros „vaikystės“, jis išvengė ir „pereinamojo“ amžiaus). Klestinti prekyba bei ryšiai su artimiausiais Europos kaimynais – štai kas išaugino šį miestą ir visiems laikams suformavo jo komercinę dvasią. Paskutiniais viduramžių metais koją į naują rinką spėjo įkelti Hanzos pirklių sąjunga, o su ja atplaukė ir vokiečių pirkliai, kurių nemažai čia apsigyveno. Pradžioje lietuviai su kitataučiais, rodos, sutardavo, bent tol, kol pastarieji buvo „svečiai“, nešę miestui ekonominę naudą, tačiau XVI a., kai daugelis atvykėlių pasidarė miestiečiai, o greitai – ir „kitatikiai“ (t. y. liuteronai), be to, pasirodė esą sėkmingesni už lietuvius verslininkai ir užėmė vietas savivaldoje, konfliktų kilo. Pretekstas dažniausiai būdavo konfesinis, bet tikroji priežastis – auganti konkurencija.

Žymos: