Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard’as savo knygoje „Erdvės poetika“ (La Poétique de l’espace, 1957) rašo, kad mūsų namai – mūsų kampelis šiame pasaulyje. Tai mūsų visata, mūsų kosmosas. Kitaip sakant, namai pirmiausia yra erdvė, skirta mums patiems.

Tačiau amerikiečių programuotojas ir medijų konsultantas Paulas Fordas dar 2014 m. paskelbė straipsnį „Amerikietiškas kambarys“ (The American Room), kuriame parodė, kaip pomėgis filmuotis namuose privačias erdves pavertė viešomis. Žiūrinėdamas tūkstančius vaizdo įrašų su kvailiojančiais tautiečiais, jis stengėsi įžvelgti, kas yra už jų nugarų: kokiomis spalvomis dažytos sienos, kokie kabo paveikslai, stovi baldai. Išpažindami šventą teisę į būsto neliečiamumą, patys amerikiečiai visiems demonstravo savo namus, kuriuos apžiūrėti be kvietimo būtų reikėję teismo leidimo. P. Fordas „Amerikietiškame kambaryje“ atskleidė, kad „YouTube“ leidžia pamatyti, kur gyvename. Mūsų privatus kampelis staiga tapo prieinamas visiems.

Bet tai buvo iki pandemijos, kai dar tik nedidelė mūsų dalis socialinėse medijose atvėrė savo asmenines erdves. Be to, net atskleisdami kurį nors namų kamputį, atvaizdus ar vaizdo įrašus paprastai pagražindavome „Instagram“ ar panašiais filtrais. Nes buvome įpratę, jog internete turime tokią tapatybę, kokią patys susikuriame.

O dabar visi esame namie ir iš čia kalbame pasauliui, nes būti kažkur kitur šiuo metu – amoralu ir pavojinga. Susiklosčius tokiai situacijai, patys rodome savo namus, nes kalbėti neįsijungus vaizdo kameros – blogo tono ženklas. Tad visi mato, kas už mūsų nugarų, kokios sienos, spintos, lubos. Tie laikai, kai fotografijose ar vaizdo įrašuose fone plytėdavo Egipto piramidės ar Norvegijos fiordai, likę praeityje, kuri neaišku, kada sugrįš. O realus fonas yra svarbus, nes kol mes pasakojame apie ką nors, jis pasakoja apie mus.

Sakoma, kad „Zoom“ iš žmonijos atėmė paskutinį privatumo lašą. Anksčiau internete galėjome pasivadinti kokiu kvailu vardu, o dabar socialinės medijos reikalauja tikrosios tapatybės. Tarsi to negana, „Zoom“ privačias erdves pavertė viešomis. Tyrinėtojai kalba apie besiformuojantį naują tapatybės raiškos etiketą. Ankstyvuosiuose interneto forumuose tapatybę nusakydavo pasirinktas avataras ir parašas. Socialinėse medijose, sakykime, „Instagram“, ją atskleidžia patrauklus iš profilio žvelgiantis selfis. O vaizdo konferencijų epochoje apie kalbėtojo tapatybę daugiausia papasakoja užnugaryje esantis fonas. Galima sakyti, mūsų privačių erdvių interjerai yra mūsų naujieji avatarai. Juos koreguoti kokiais nors filtrais jau gerokai sunkiau, o virtualūs fonai – ne visada priimtini.

Pats visą 2020-ųjų pavasarį „Zoom“ vaizdo konferencijose naudojau tropikų pajūrio su siūbuojančia palme foną. Dar daugiau, pasidomėjusiems aiškindavau, kad iš po palmės skaitau paskaitas bei dalyvauju posėdžiuose. Nes skrydžiai atšaukti, todėl įstrigau Balio saloje. Galų gale kolegos manęs paprašė tą vaizdą išjungti – išnykus bet kokioms kelionių galimybėms, smėlėto ir saulėto pliažo reginys atrodė labai erzinančiai.

Praėjusių metų balandžio mėnesį „The New York Times“ pastebėjo, jog „Zoom“ ar „Microsoft Teams“ vaizdo konferencijose kaip fonas vis dažniau naudojamos knygos. Atlikęs nedidelį tyrimą, leidinys tvirtino, kad, užsidarius biurams ir nelikus galimybės kalbėti vaikštinėjant po viešas erdves, įvairiausi politikai, kultūros veikėjai bei mokslininkai mėgėjiškose savo namų studijose skleidžia nuomones, už nugaros esant knygoms. Nes, kaip apibendrino „The New York Times“, knygų lentyna – vizualiai maloni ir suteikianti „intelektualaus gylio“.

Dėl pandemijos negalint susirinkti vienoje patalpoje, vietoje profesionaliai įrengtų studijų priešais žiūrovų akis ėmė šmėžuoti tūkstančiai mėgėjiškų, improvizuotų paskubomis. 2020-ųjų pavasarį JAV žiniasklaidoje daugiausiai buvo aptarinėjamas tuomet dar kandidato į JAV prezidentus Joe Bideno vaizdo transliacijų interjeras. Paskelbus karantiną, kovo mėnesį J. Bidenas staiga dingo iš viešumos, nes stumdymasis gerbėjų miniose, rankų spaudymas ir kūdikių bučiavimas dėl koronaviruso tapo nebeįmanomi. Po savaitės jis išniro virtualioje erdvėje. Pasirodo, per tą laiką padėjėjai įrengė studiją politiko namų rūsyje. Ir už kandidato į prezidentus stovėjo knygų spinta, kurioje greta trikampiu sulankstytos vėliavos ir amerikietiško futbolo kamuolio buvo išrikiuotos visos kiekvienam JAV patriotui svarbiausios knygos. Per savaitę šios transliacijos iš J. Bideno namų rūsio pasiekė 20 milijonų žiūrovų.