Paminklas Johannui Sebastianui Bachui šalia Šv. Tomo bažnyčios Leipcige. Franko Walensky'io nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Alfredas Kukaitis

Mistifikacijos muzikoje, arba Kai nesi tikras, kad klausaisi Bacho

Regis, kaip ir bet kurioje kūrybos srityje, muziką komponuojantis žmogus visuomet siekia autorystės pripažinimo bei tikisi teisėto atlygio – Lietuvoje ir pasaulyje tuo rūpinasi gausios Autorių teisių asociacijos bei agentūros. Tačiau taip buvo ne visada.

Iki XVIII a. pradžios muzikos kūrėjų ir užsakovų santykiai galėjo būti itin įvairūs, tai priklausė nuo jų asmeninių susitarimų. Tad net ir didysis Johannas Sebastianas Bachas nesidrovėdamas gausiai ir produktyviai perdirbinėjo garsiųjų amžininkų – Alessandro Marcello, Georgo Philippo Telemano, Giuseppe’ės Torellio ar Antonio Vivaldio – kūrinius. Anuomet galvos sopulio tai niekam nekėlė, nekelia ir dabar. Sukurta Bacho, ir taškas. Tik 1710 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas pirmasis autorių teisių įstatymas (dar žinomas kaip Karalienės Anos statutas), jau reglamentavęs publikuojamų kūrinių autorystę.

Tiesa, gana dažni autorių ir plagijuotojų „kontaktai“ tebesitęsia iki šiol. Paminėsiu vos kelis skandalingus, nors ir skirtingus, atvejus. Štai 2005 m. teismas Belgijoje nustatė, kad Madonnos daina „Frozen“ – tiksli menkai žinomo muziko Salvatore’o Acquavivos kūrinio „Ma vie fout le camp“ kopija, o amerikiečių rokeriams „The Smashing Pumpkins“ pavyko išsisukti, mat įrodė, kad „Tonight, Tonight“ yra reveransas grupei „Cheap Trick“.

Taigi, metas pradėti įdomiausią šio pasakojimo dalį, prilygsiančią pašėlusiai intriguojančių detektyvų serijai. Naujausioje muzikos istorijoje žinoma nemažai pavyzdžių, kai dėl įvairių (neretai – itin skirtingų) priežasčių pasaulinių šedevrų kūrėjai savanoriškai atsisako autorystės, o drauge – ir galimos šlovės bei nemenkų honorarų. Dažniausiai tokie kūriniai priskiriami seniai mirusių kompozitorių, realiai niekada negyvenusių asmenų arba anonimų plunksnoms, rečiau – kažkurios tautos folklorui. Tokiems atvejams įvardyti anglų kalboje net yra specialus terminas „musical hoax“ (muzikinė apgaulė).

Bene žymiausios ir iki šiol populiariausios mistifikacijos autorius – italų muzikologas Remo’as Giazotto’as. 1958 m. jis paskelbė atsitiktinai suradęs iki tol nežinomą italų baroko klasiko Tomaso Albinonio Adagio g-moll styginiams ir vargonams. Kūrinys iškart sužavėjo plačiąsias klausytojų mases. Akademinė muzikos bendruomenė reagavo kiek santūriau, tačiau tai nesutrukdė šiai apgaulei atsidurti pasaulinių šedevrų lobyne – Adagio bemaž pusę šimtmečio puikavosi svarbiausių baroko epochos kūrinių sąvaduose, kataloguose. Turbūt visoje planetoje nėra žmogaus, daugybę kartų negirdėjusio šios tikrai jaudinančios kompozicijos. Ji skamba devyniolikos kino filmų garso takeliuose, kūrinio melodijos pagrindu parašyta daugiau nei 50 populiarių dainų (įdomu, kad „The Doors“ pateikė net dvi skirtingas versijas – vokalinę ir instrumentinę). Beje, Adagio neišvengiamas ir laidojant žymius asmenis.

Nors R. Giazotto’as buvo pasaulinio garso muzikologas, pirmosios solidžios T. Albinonio biografijos autorius, jo kolegoms ne kartą kilo abejonių dėl Adagio autorystės. Nuolat atsikartojantiems ažiotažams apraminti, italas buvo priverstas pateikti kiek pakoreguotą kūrinio kilmės versiją. Esą 1945 m., bevaikštinėdamas po subombarduoto Drezdeno bib­liotekos griuvėsius, suradęs kelis Albinonio juodraščio lapelius, kuriuose buvę basso continuo ir šeši melodijos smuikui taktai. Neva jis šiuos fragmentus kruopščiai atkūrė ir išplėtojo, siekdamas sudominti Albinonio palikimu. Tik 1998-aisiais, didžiajam mistifikatoriui mirus, keli muzikologai iš Liuneburgo universiteto (Saksonija) atliko nuoseklų problemos tyrimą ir solidžiame žurnale „Praxis des Musikunterrichts“ paskelbė galutinį verdiktą: šedevro autoriumi laikytinas pats Remo’as Giazotto’as.

Kitas kiek mažiau žinomas, tačiau labai įdomus atvejis – XX a. 5–6-ajame dešimtmečiuose Sovietų Sąjungos komunistų partija aktyviai „stūmė“ naują kultūros politikos kursą, kurio pagrindinis postulatas buvo „remtis SSRS tautų nacionaliniu paveldu“. 1948 m. žinomas odesietis (!) smuikininkas Michailas Goldšteinas patyrė kairiosios rankos traumą, tad ėmėsi mistifikuoti rusų klasikų kūrybą. Sekėsi puikiai…

Sėkmės padrąsintas, talentingas muzikas paskelbė Odesos teatro archyve radęs neva XIX a. Ukrainoje gyvenusio dvarininko – melomano Nikolajaus Ovsianiko-Kulikovskio – parašytos Simfonijos Nr. 21 rankraštį. Įdomu, kad, pasak mistifikatoriaus, išgalvotas dvarininkas turėjęs būti žymaus rusų filologo, sanskrito žinovo Dmitrijaus Ovsianiko-Kulikovskio senelis.

Simfonija susilaukė itin palankių vertinimų, plokštelėje ją įgrojo Leningrado filharmonijos simfoninis orkestras, diriguojamas garsiojo Jevgenijaus Mravinskio. Šia tema keli muzikologai parašė ir apgynė disertacijas, o pats M. Goldšteinas pelnė vyriausybinį apdovanojimą. Viskas klostėsi daugiau nei palankiai, tačiau 1959 m. simfonija sudomino ir budrųjį KGB. Apgaulės autorius pateko nemalonėn. Po ketverių metų jam mandagiai pasiūlyta emigruoti iš šalies.

Kalbant apie autorystės klastočių gausą, absoliutus lyderis buvo ir tebėra austrų kilmės smuiko virtuozas Fritzas Kreisleris. Šį itin įdomų bei keistą asmenį amžininkai titulavo legendinio Niccolò Paganinio įpėdiniu. Mėnesių mėnesius jis galėdavo neliesti instrumento, tačiau bet kurią akimirką, be jokių repeticijų, ryžtingai žengdavo scenon ir su visiškai nepažįstamais akompaniatoriais ar orkestrais puikiai atlikdavo sudėtingiausius kūrinius. Buvo apdovanotas fenomenalia atmintimi, laisvai kalbėjo aštuoniomis kalbomis, tad visur jautėsi tarsi namie. Beje, niekada neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, daugybę kartų keitė pilietybes. Būdamas šlovės viršūnėje, ėmė studijuoti mediciną, vėliau tapo karininku Austrijos-Vengrijos armijoje. Dvylika paskutiniųjų gyvenimo metų praleido belaukdamas mirties.

Žymos: