fbpx

VITA OPOLSKYTĖ: SAVO PAČIOS TYRIMŲ OBJEKTAS

Justina Augustytė

Vita Opolskytė – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsitraukusi į Lietuvos meninį gyvenimą. Per keletą metų jos kūrybinėje biografijoje susikaupė solidus parodų Lietuvoje bei užsienyje, konkursų ir apdovanojimų kiekis. Ši menininkė – ne tik viena ryškiausių jaunųjų tapytojų. Meno lauke ji veikia visapusiškai aktyviai ir jame vykstančius procesus preparuoja skirtingais – kūrėjos, tyrėjos, kuratorės ir kritikės – įrankiais.

Sekantieji V. Opolskytės kūrybą nuo jos debiutų grupinėse parodose prieš gerus penkerius metus veikiausiai prisimena dailininkės tapytus interjerus, greitai tapusius kylančios menininkės skiriamuoju ženklu. Alogiškose, iracionaliose erdvėse, įkvėptose vadinamojo „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromo, pasireiškiančio matomų objektų dydžių ir atstumų suvokimo sutrikimais, ji derino realių interjerų fragmentus su siurrealistiniais elementais. Savitai jaukūs bei kupini nostalgiškų laiko ženklų (medinio parketo „grotelių“, masyvių ketaus radiatorių, masinės gamybos sekcijų ir knygų lentynų), tie uždari pasauliai išreiškė kartu ir fizinę, ir simbolinę vietą, ir laiką, ir būseną. Interjeruose, primenančiuose senovinį lėlių namelį ar teatro scenovaizdį, menininkė įkurdindavo nedideles lėlių bei vaikų figūrėles – statiškas, nurimusias, tarsi muziejaus vitrinose eksponuojamos porceliano statulėlės. Iš senų fotografijų bei istorinių meno kūrinių pasiskolinti personažai menininkei virto įrankiais analizuoti praradimus ir atradimus, anot jos pačios, „ištinkančius augant, bręstant, tiksliau, vaikui tampant suaugusiu“. V. Opolskytės kuriamos buveinės tapo šio virsmo vieta, tranzitiniu punktu tarp vakar ir šiandien, būdravimo ir sapno, tikrovės ir fikcijos. Magiškieji interjerai taip pat ilgesingai įkūnijo namų metaforą: „Stačiau Vitos Opolskytės namus – per tapybą susikūriau jų stygių kompensuojančius savo įsivaizduojamus“, – šį kūrybos etapą prisimena pati tapytoja. Jau tuomečiuose menininkės darbuose aiškiai apčiuopiama skirtis tarp tikro bei įsivaizduojamo ir vėliau išliko vienu pamatinių vaizdo bei pasakojimo organizavimo principų, o anksti išryškėjęs polinkis į savianalizę persmelkė ir vėlesnius jos paveikslus.

Jaunųjų tapytojų kūryba dažnai progresuoja itin sparčiai ir dinamiškai. Po keleto metų V. Opolskytės darbai pastebimai pakito. Ji pati teigia reflektuojanti savo kūrybos virsmus ir kaitą. „Tie pokyčiai ištinka kaskart tapant paveikslą, nors, aišku, geriausiai matyti jau praėjus kuriam laikui, – pasakoja Vita. – Dažniausiai jie būna susiję su aplinkos pasikeitimu arba daromomis pauzėmis, tad nėra sąmoningi, dirbtiniai: keičiantis aplinkai, natūraliai kinta motyvai, o kartu ir tai, kaip jie turi būti nutapyti. Darant kūrybines pauzes, pasikeitimai tampa dar pastebimesni, kadangi per tą laiką ir pats spėji šiek tiek pasikeisti. Į studiją ateini jau kitoks, negu kad iš jos išėjai.“ Priimanti kūrybos pokyčius kaip natūralų procesą, svarbų jos profesiniam vystymuisi, vis dėlto V. Opolskytė teigia apgailestaujanti dėl kai kurių etapų: „Buvau pasimetusi, nežinojau, kaip panaudoti visą savo galvoje esančią informaciją ir įgūdžius. Todėl forsavau man svetimas manieras ar turinį, kol galiausiai ištiko gan ilga pauzė – buvau nusprendusi iš viso liautis tapiusi, bet po kurio laiko vėl grįžau į save.“

Po pertrūkio dailininkės tapyba atsinaujino, vintažiniuose interjeruose ėmė skleistis jau kitokios istorijos. Pastaraisiais metais personažai, anksčiau dažnai buvę pasyviomis, antraeilėmis figūromis, kone scenovaizdžio rekvizitais, jos paveiksluose ima dominuoti. Muziejinės ekspozicijos ramybę keičia intensyviais jausmais pulsuojantys siužetai. Ankstesnėms kompozicijoms tarsi natūraliai lipo teatro terminologija, o naujoji V. Opolskytės kūryba jau, sakytumei, kinematografiška. Kaip įtemptame filme čia keičiasi scenos, mainosi žmonės, į emocingą dramą įsipina trilerio bei erotikos elementai, veikėjai juokiasi ir verkia, myli ir nekenčia, pykstasi ir taikosi.

2021-01-20