Nerijaus Jankausko nuotrauka
Ignas Kazakevičius

TAPYBA. LAISVĖS LITURGIJA

Kurti tapybos akcijas Klaipėdoje paskatino pastebėjimas, jog šiuolaikinio meno procesas čia ganėtinai vėluoja, daug meno gerbėjų yra prisirišę prie tradicinių žanrų bei pavardžių. Kitiems gal viskas atrodė ir atrodo kitaip, tiesiog rašau apie savo asmenines įžvalgas, gilinantis į atsitiktinumo svarbą, nes būtent pirmas kartas – susitikimas, ištarta frazė, vaizdo fiksavimas sąmonėje – yra lemiamas. Atsitiktinumas, viena vertus, tarsi neišvengiamas, nes tai akcija. Kita vertus, jo neturėtų būti, bet jis nutinka, ir tada kažkas mumyse / su mumis / per mus / mūsų dėka įvyksta. Tapybos akciją įsivaizduoju kaip kultūros apraišką, reakciją į platesnį nei tapyba kontekstą. Uostamiestyje publika yra stipriai segmentuota: vienas žmogus – vienas pasaulis. Kaip ją bent dienai suburti aplink vieną aukurą? Išlaikyti auditorijos dėmesį nors valandą ar 15 minučių? Dalis žiūrovų į renginį ateina nesąmoningai užsibrėžę tikslą valdyti situaciją, t. y. patirti iš anksto prognozuotą dalyką, pamatyti tai, ką jau žino, nes taip saugiau. Tapybos akcijos, priešingai, buvo planuojamos kaip džiaugsmingos staigmenos. Kad „atgytum“ kultūroje ir natūroje, iš tiesų patikėtum tuo, ką matai aplinkui, reikia padaryti ką nors netikėto.

Tapybos akcijos – kelionės laiku ir erdve, tad artimesnio santykio su pub­lika ieškota čia ir dabar. Reikėjo viską daryti greitai, kokybiškai, efektyviai. Todėl tapybos, kaip populiariausios „liaudžiai“ suprantamos išraiškos priemonės, ir tapybos darbo, kaip „apčiuopiamos“ baigto kūrinio sampratos atitikmens, pasirinkimas buvo savaime suprantamas. Čia ir dabar. Atėjai. Pamatei. Praregėjai. Šios akcijos rengtos 2006–2009 m., kuomet daug kalbėta apie identitetą, decentralizaciją, liberalias vertybes, kūrybines industrijas, bendruomeniškumą ir kt., kas, be jokios abejonės, turėtų gerinti, plėsti ar kaip kitaip veikti kultūros lauką, kuriame visada buvo ir bus du kintamieji – meno publika ir visuomenė.

Vykdant meno akcijas, stebėjau publikos pulsą, sekiau nuotaikas (patinka / nepatinka), fiksavau atoveiksmį, kuris neretai būdavo visiškai priešingas, nei tikėtasi – tai, ką meno publika manydavo esant gẽra, nepatikdavo visuomenei. Ir priešingai – tai, ką visuomenė „prarydavo“, meno publika kritikuodavo už polinkį į popsą. Reikėjo išlįsti iš savo kiautų, visiems susitikti anapus komforto zonos.

ANAPUS KOMFORTO ZONOS

Pirmoji akcija, skirta šiam potyriui, buvo įgyvendinta Estijos menininko Andraus Joono. To laikotarpio autoriaus kūriniai, ar tai būtų tapyba, ar performansas, ar akcija, visi pavadinti „Aledoia“, tik turėdavo skirtingą numerį. Ištyręs tuometinę mūsų aplinką (kaip tik buvo prasidėjusi „Meno kiemo“ renovacija), akcijai „Aledoia 233, arba Paminklas kapitalizmo aukoms“ jis pasirinko jau išardytą stoginę, kurioje iš second-hand’o – visokių konteinerinių atliekų, senų baldų ir televizorių, žaislų, vielos – sukonstravo būstą, tokį paskutinį menininko-žemininko lizdą, archetipinį prieglobstį, paskutinį antiglobalizacinį forpostą, už kurio prasideda kolektyvinio identiteto pelkė. Maždaug šitaip sumanymą suformulavo menininkas, o tuomet visas sienas ir senienas perdažė balta spalva, taip pat ir pats save (euroremontas!). Performansas vyko senąja finougrų tarme. Pakako vienos spalvos, vieno kūrėjo, ir mes palikome senojo komforto zoną; tapo aiškiau nei aišku, kad, net aplinkai pasikeitus, „ertmėje yra indo esmė“, – kaip sakė Lao Dzė.

Pirmoji akcija išties buvo nepakartojama – po jos pasikeitė aplinka. Po euroremonto „Meno kiemas“ tapo respektabilus ir, prieš jame pradedant workshop’ų erą, teko auginti „meną suprantančią“ publiką. Live tapybos akcijos atrodė patrauklus, estetiškas ir nuoseklus jos komplektavimo būdas. Įsivaizduokite, kaip iš Olimpo nusileidžia Menininkai-Dievai, peržengia savo dirbtuvių slenksčius ir juos sutinka ištroškusių, išsigandusių, ironiškų, alkanų žvilgsnių minia.

Akcijų metu tapybinių pastatymų pasirinkimui, tolimesnei improvizacijai įtakos neturėjo joks politinis ar socialinis kontekstas. Daug svarbiau buvo pačią idėją, jos veikimo mechanizmą, išraiškos būdą ir stilių, poveikio taktiką išbandyti vis kitoje vietoje. Todėl nuolat tekdavo dalyvauti „užklasinėje“ veikloje – įsitraukti į gęstančio Klaipėdos senamiesčio gaivinimą arba senajame turguje padėti reklamuoti Valentino Masalskio vadovaujamą Jaunimo teatrą. Pastarojoje teatralizuotoje naktinėje provokacijoje maitinome alternatyvių renginių alkaną publiką nature vivo – lankytojai galėjo valgyti natiurmortus, surinktus pagal dailininkų Jeano-Baptiste’o-Siméono Chardino, Franso Snyderso, Willemo Heda, Willemo Kalfo, Jano de Heemo žymiausių kūrinių motyvus.

Šios akcijos – tai tapybos prestižo ir mainstream’o derinys. Jų esmė – ansambliškumas: muzika, spalva, judesys, paties žiūrovo įtraukimas. Ir jis, ir menininkas atsiduria anapus savo komforto zonos, pasiruošę dalyvauti istorijos pertapyme. Akcija siūlo – patyrinėkim tapybos tradiciją, čia ji gyva ir „paprastesnė“ nei parodų salėse.

VISI PIRMI KARTAI

Aprašomoms akcijoms būtinas idėjos realizavimo greitis. Eskizų menininkai beveik nekurdavo, retas kuris ateidavo anksčiau ir anglimi ar teptuku apvesdavo greta formuojamo pastatymo kontūrus. Tapyba tapo pažintiniu procesu, išlaisvinant emocijas, todėl, siekiant „prigesinti“ savaime užprogramuotą ekspresionizmą, teko įvesti kitas technikas – akvarelę ar dekoratyvesnius siužetus, prisiminti art deco stilistiką ir „Bučinį“ pagal Gustavą Klimtą.

Ne kiekvienas menininkas gali bei nori tapyti gyvai, stebint publikai, ypač kai svarbu ne ką, o kaip tapai. Visi minusai ir pliusai tampa regimi. Studijinio tipo autoriams sunku. Jie ilgai derina eskizus, pasiruošimas užtrunka. Lesiruojantiems aliejumi – sudėtinga, dažai džiūsta ilgą laiką arba užsivelia. Akcijose gelbėja alla prima ir akrilas. Ieškoti proceso metu nėra kada. Išryškinantis siužetą motyvas turi būti pagautas per 15 minučių. Paveikslui formuoti geros visos priemonės: plaukų džiovintuvas, mentelė, peilis, aerozolis, markeris…

Akcijų metu nebuvo skirties tarp modernizmo „apaštalų“, bylojančių apie tapybą, ir šiuolaikinių autorių, savo paveikslais keliančių socialinius klausimus. Išvengėme pabodusios retorikos „kūrinys jau kalba pats už save“. Šiuo atveju kalbėdavo menininkas ir momentinis kūrybos išgyvenimo intensyvumas.

Buvimo akistatoje su kūriniu metu, stebint jo radimąsi (per ne ilgesnį nei 3 valandų laiką), statistinis dalyvis „atsiverčia“, tampa aktyviu žiūrovu – vertintoju ir tyrinėtoju. Tuščioje erdvėje atsiranda molbertai, stendai bei kėdės, repetuoja pozuotojai, aktoriai, gimsta pastatymai, groja muzikantai ir didžėjai, keičiasi apšvietimas, naktį sveikina prožektoriai. Kovojant su nenuspėjamomis oro sąlygoms, belaukiant visada kažkur tūnančio forsmažoro, vyksta ekspansija į žiūrovo standartų pasaulį.

Tapybos ir veiksmo santykis gana paprastas. Meno įvykio esmė – paliesti, pamatyti, išgirsti ir papasakoti kitam. Taip kūrinys „leidžia“ bendru susitarimu kurti jo koncepciją ir atmosferą, įvyksta laisvas ėmimas ir davimas, meno publika atsipalaiduoja, tampa pasiruošusi naujiems iššūkiams.

AKCIJOS. RITUALAS IR VIZUALAS

Tapybos akcijų metu istorija tarsi teka atvirkštine srove. Iš pradžių prisimename žymius kūrinius ir siužetus, populiarius motyvus, tik vėliau – menininkus. Tada kalbame, kodėl pastarieji juos mėgo bei kodėl pasirinkome būtent tokią temą. Tai – kolektyvinis darbas, reikalaujantis įvertinti temą, numatyti galimą jos interpretavimą, aranžuoti pastatymą. Reikėdavo rasti pozuotojus, sukviesti konkretų sumanymą galinčius įgyvendinti autorius. Pasirengime neretai dalyvaudavo ir patys menininkai.

Akcija „Mes – Dievai“

Įkvėpimas: Dionisijų misterijos, Rubenso ir Caravaggio, kitų baroko autorių tapyba. Bakchas – dviveidis Janas, roko žvaigžė ar storas girtas perdyla? Bakchantė krūtimis būtinai turi skrosti bangas it laivo priekio „brendas“. Žmonės šiame iškreiptų veidrodžių pasaulyje trokšta atpažįstamumo, jie nori matyti save. Save – gražesnį, kitą – šaržuotą. Kaipgi be vyno ir Bakcho arba Dioniso?

Šioje tapybos akcijoje įdomiausia galbūt tapo fotosesija žiniasklaidai, kurios metu reikėjo suderinti du labai skirtingus pagrindinių veikėjų charakterius – lėto Bakcho ir ekscentriškos Bakchantės. Daug ką bandėme ir sužinojome jau „eteryje“. Dionisiškųjų misterijų palydovui Panui atstovavo ožys praskeltu šonu iš dramos teatro butaforijos, smuikininkai prisipažino, kad moka groti tik iš natų, aktorius Liutauras (Dionisas) gana įtariai žiūrėjo į visą šurmulį, besistengdamas įžvelgti, kur ir kada jį „išdurs“. Tačiau vynas buvo tikras ir visa misterija tapo tiesioginės menininko dirbtuvių patirties mokykla.

Akcija „Kas nebijo kraujo?“

Įkvėpimas: Chaimas Soutine’as, Rembrandtas, Francis Baconas, Pieteris Bruegelis ir Klaipėdos galerininko Baročio šašlykai. Kad pastarųjų daugiau liktų projekto dalyviams, lankytojams aiškinau, esą jie kepti iš ana va „pozuojančio“ musių nutūpto veršio.

Toliau keliaujame per epochas, peržiūrime motyvus, kad „užkabintų“ daugiau istorijų, dailininkų ir, žinoma, publikos. Mėsos leitmotyvas – kaip gera reklamos pauzė, kino negadina. Nuspręsta, jog skerdiena tapyboje yra ne mažiau populiari nei Madona, todėl skambinu vietos fermeriams. Reikia gauti skerdienos, tokios pat gražios kaip Ch. Soutine’o paveiksle! Skerdiena – tiesioginės sąsajos su agrarine ekspresionistine „lietuviškąja“ tradicija, t. y.: brutalumas ir natūralizmas, greiti chirurginiai potėpiai, suabstraktintas motyvas. Čia ir asociacijos su aukojimu, ir tam tikra šoko dozė (šašlykų aktyvistų klausimai: „Ar bus porcija pakartoti?“ ir mano atsakymas – „Menininkai pabaigs kurti ir iškeps jums kas liko“). Beje, žinant standartinį ekspresionistų pamėgtą mėlynos bei raudonos kontrastą, užduotis buvo šiek tiek pasunkinta – skirtingai nei originale, vietoje mėlyno pasirinktas raudonas fonas.

„Pajuskite materijos jėgą ir dvasios polėkį, įliekite šviežio kraujo į tradicinį meno suvokimą!“ – kvietėme tapytojus. Kaunietės Violetos Juodzevičienės raginti nereikėjo. Patiesusi drobes ant grindinio, pirmuosius potėpius būsimame triptike ji liejo kibiru ir teptuku.

Akcija „Aukso veršio pagarbinimas“

Įkvėpimas: Viltis ir tikėjimas, Arkadijos pastoralės, antika, aukso amžius, klasicizmo atgaivinta herojų poza išdidi ir saikas, paprastumas visame kame, spalvose bei kūrinių siužetų tonacijose. Pusiausvyra. Ak, kaip žavu būtų ją sugriauti!

Visus pakvietėme į tapybos akciją, skirtą Nicolo Poussino „Aukso veršio pagarbinimui“. Simboliu aukso veršis tapo dar Senojo Testamento laikais, kuomet, Mozei bebendraujant su Dievu, Sinajaus kalne iš Egipto vergovės pasprukę išrinktosios tautos protėviai ilgai nelaukę nusilydė auksinį stabą ir pradėjo jį garbinti. Ši metafora lig šiol itin populiari, išreiškianti materijos bei dvasios kovą. „Ką mes garbiname šiandieną?“ – klausėme žiūrovų. Turbūt tą patį, kaip ir anuometiniai arkadai ar klasicistai: auksą, meilę, aistrą, kūrybą, save pačius, įžymybes? Tą naktį aukso veršį žmonės aplipdė užrašytais norais ir linkėjimais.

Įsimintinas kolektyvinis darbas: veršį konstravo dizaino studentai (vienas, labai simboliška, tapo krišnaitu); avys atkeliavo iš verslininko fermos; pilvo šokėjos – iš kazino. Ir diena užleido vietą nakčiai, klasicizmas – klasikiniam siautuliui. Finale pasipylė monetų lietus. Visus kvietėme – pagarbinkime meilę ir aistrą kurti bei gyventi!

Akcija „Laisvė“

Įkvėpimas: Pasaulyje žinomos tik trys moterys: Mona Liza, Marilyna Monroe, Laisvės statula. Laikas jas pavertė ikonomis, kurios buvo daugiausiai kartų interpretuotos meno istorijoje, visais masteliais, visomis technikomis, ir dalyvavo įvairiuose socialiniuose kontekstuose, netgi tęsė meno istoriją, pvz., Marcelio Duchampe’o kūriniuose, „Mona Liza“ dalyvavo ir Salvadoro Dalí erotinėse transformacijose.

Pristatydamas projektą „We can be heroes“, skirtą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro veiklos 15 metų jubiliejui, po ilgos pertraukos pabandžiau erdvėje, kur prasidėjo centro istorija, priminti senų gerų laikų atmosferą. Ilgai rinkau temą, galiausiai apsistojau ties „Laisve“, šio žodžio semantinės gelmės talpa. Laisvės prasmė turbūt yra jos siekis. Akcijoje ją įkūnijo Niujorko Laisvės statula – kaip fantasmagoriškas laimės žiburys, vieta, kolekcionuojanti mūsų svajones. Toji Amerika vėl simboliškai mus sugrąžino prie centro ištakų „Meno kieme“, kur nuolat virė gyvenimas, atvažiuodavo menininkai, vykdavo kūrybinės dirbtuvės, kurias daug kas prisimena su nostalgija. Ši vieta buvo labai palanki minties ir formos koncentracijai, susitikimams su bendruomene, o jau po to žmonės keliaudavo į parodų sales, kad pamatytų galutines kūrinių versijas. Tapybos akcijos priminė menininko dirbtuvių tęsinį viešojoje miesto erdvėje ir tuos pačius klausimus, kurie visada bus aktualūs: kodėl dailininkas kuria būtent taip? Iš kur kyla tos intencijos? Juk parodoje žmogus arba skaito tekstą, arba mato vaizdą, arba įsiklauso tik į garsus, koncentruojasi į videoįrašo kadrus, o gal įsijaučia į šalia esančiųjų išsakytas mintis. Mano misija buvo deramai perpasakoti žiūrovams menininkų patirtis, pasitelkus visus šiuos dėmenis jungiantį tapybos ritualą.

Straipsnis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.