Kai Šarlotė atėjo į stotelę, Alexo honda jau stovėjo kelkraštyje. Jie lėtai nuvažiavo iki Verkių ir parūkė, žiūrėdami į apleistų dvaro arklidžių sieną, kurioje žiojėjo plyšys. Viršum jo vaikai buvo nupaišę nosį, todėl plyšys priminė burną, prasišiepusią savotiškomis nuskilinėjusiomis „lūpomis“ ir rodančią aštrius „dantis“. Galėjai pamanyti, kad tos arklidės – gyva, retais medžių šakų „plaukais“ apaugusi esybė, prisiėmusi lūžio, kurio jai reikėjo, kad šypsotųsi, siaubą. Užgesinęs nuorūką, Alexas paėmė čipsą, kuris stirksojo įspraustas tarp ventiliatoriaus grotelių, ir kruopščiai jį sukramtė, klausydamas, kaip šis skilinėja tarp dantų.
Paskui kaip įprastai važinėjosi po miestą, ieškodami už ko užsikabinti.
Santariškės. Jeruzalė. Baltupiai. Kalvarijos. Tada – Antakalnis, Rasos, Liepkalnis, Vilkpėdė. Mašina skriejo per rajonus švelniai, nebildėdama ir nedunksėdama, tarsi apskritai neliestų žemės – kaip skrajojantis kilimas. Oras taip pat buvo šilko švelnumo, neįtikėtinai minkštas.
Ji padėjo savo delną ant jo pirštų, tvirtai įsikibusių vairą, ir vieną minutėlę, susitapatinus su vairo judesiais, jai rodėsi, kad jiedu abu balansuoja ant priešingų svarstyklių, nežinia ką sveriančių, lėkštelių, stengdamiesi palaikyti pusiausvyrą.
Karoliniškės. Viršuliškės. Šeškinė. Pašilaičiai. Fabijoniškės, vėl Baltupiai, Jeruzalė, Žirmūnai. Pavadinimai, tariant juos mintyse, skilinėjo į skiemenis su garsu, primenančiu burnoje lūžinėjančių čipsų traškesį.
Alexas kiek netikėtai sustojo Žvėryno transporto mazge. Jiedu išlipo ir laviruodami tarp taksi automobilių pėsčiomis pasiekė jo pakraštyje esantį kebabų kioską. Viduje garsiai grojo radijas. Palinkusi ir profiliu į juos atsisukusi jaunutė pardavėja kažką kapojo dideliu peiliu – iš tolo atrodė, kad ji abejingai, su beveik pamaldžiu nuolankumu pjausto nuo savo plaštakos pirštus ir meta juos į dubenėlį. Begėdiškai vangiai, spindėdamas riebalais, už jos nugaros sukosi mėsos ritinys.
Buvo aišku, kad intuicija jį apgavo. Jiedu be žodžių grįžo į mašiną ir išvažiavo.
Centras. Savanorių prospektas. Paneriai. Vaduvos stotelė – atvažiavę čia troleibusais, tranzuotojai iki trasos pėdindavo pėsčiomis. Mažiau patyrę, kurie nežinojo, kad maždaug už kilometro kelias šakojasi, tranzuodavo iškart už pėsčiųjų perėjos.
– Ar tu turi žemėlapį?
Alexas numojo ranka. Abu puikiai žinojo, kad nepadės joks žemėlapis, – įveikti realybę galima tik visiškai sutapus su tuo, ko ieškai, besąlygiškai tikint – kaip tranzuotojas anksčiau ar vėliau įtiki, kad galia stabdyti slepiasi jo rankos judesyje.
Degalinėje ant kalno jie įsigijo cigarečių, butelį „Čepkelių“ ir, nesant įprastų, kaukolės formos žiebtuvėlį. Pasukus ratuką, iš jos pakaušio veržėsi ugnis, o akiduobėse degė dvi silpnos lemputės.
Jie lėtai išėjo į trasą ir Šarlotė, jausdama, kaip gebėjimas paveikti vairuotojo protą ir sustabdyti mašiną susitelkia pirštų galiukuose, iškėlė ranką. Tuo metu nieko negalvojo – matė save jaunystėje, gal septyniolikos ar aštuoniolikos, su tuometiniu draugeliu Smiltynės miške raktu gremžiančius vyno kamštį.
Sucypė stabdžiai ir mašina, staigiai trūktelėjusi, sustojo. Smulkus, tamsaus gymio vyriškis su apgamu ant kaklo, apsirengęs odine striuke, gerokai jam per didele, važiavo iki Naujųjų Kietaviškių – sustojęs tik pasakyti, kad niekuo negali padėti.
– Mums tinka į Naująsias Kietaviškes, – pasakė Alexas.
Važiavo nekalbėdami, žiauriai lėtai. Vairuotojas, lygiai sudėjęs rankas ant vairo, visą laiką spoksojo į priekį. Negalėdamas išlaisvinti savo jėgos drebėjo ir duso motoras. Spidometras rodė keturiasdešimties kilometrų per valandą greitį.
Pravažiavus Vievį, vyriškis sustabdė mašiną šalikelėje, pasirausęs kišenėse išsitraukė kažkokią popieriaus skiautelę ir palinkęs ties prietaisų skydeliu, skleidžiančiu silpną šviesą, mėgino kažką joje įskaityti; jo lūpos ėmė krutėti lyg besimeldžiančio senolio.
Alexas spragtelėjo žiebtuvėlį – iš kaukolytės pakaušio pliūptelėjo ugnis, įsižiebė akiduobės. Jiedviem tai pasirodė baisiai juokinga ir jie ėmė kvatotis – tiesiog neįmanoma buvo sugalvoti kvailesnio ir labiau netinkamo šioms aplinkybėms daikto.
Vairuotojas atšlijo, patraukdamas tolyn ir ranką su popierėliu, bet tuojau pat, alkūnei atsirėmus į lango stiklą, staigiu judesiu grąžino ją į ankstesnę padėtį. Liepsnos atšvaitai akyse sumirgo kaip nepasitikėjimas: jam įtartinas rodėsi tiek šaltis, smogęs į jo alkūnę nuo stiklo, tiek ugnis, kurią, taip netikėtai žybtelėjusią, turbūt pamanė esant netikrą. Nesuvokdamas, ką daro, prikišo popierėlį prie liepsnos. Šis žaibiškai užsiliepsnojo ir, anam nespėjus nė mirktelėti, virto pelenais.
Kad ir kas buvo tame raštelyje, – ar adresas, ar laiškas, ar pagaliau instrukcija, kaip egzistuoti 40 km/h greityje, – iš viso to nieko neliko. Vairuotojas lėtai atsilošė ir sustingo sėdynėje, iš jo ėmė sklisti keistas trūksmingas švokštesys, primenantis juoką, arba atvirkščiai – tai buvo juokas, panašus į giliai pilve prasidedantį švokštesį. Tada atsigręžė į juodu. Kur jie važiuoją? Nuvešiąs, kur reikia.
– Net nežinau, kaip jums paaiškinti, – atsargiai pasakė Alex­as. – Mes ir patys dorai nežinome, kur yra mūsų tikslas, ir ar jis apskritai yra.
Nors tai buvo visiškai neįtikėtina, atsakymas vairuotoją tenkino.
– Vadinasi, pirmyn. Visą laiką pirmyn.
Jagėlonys. Lingės. Beižionys. Posūkis į Žuvyčius. Semeliškės. Pastrėvys. Mašinos ratai bildėjo į žvyrkelio duobes, pavadinimai slydo pro akis lėtai, atsiskleisdami visa savo esmės nesuprantamybe. Spidometras, kaip ir prieš tai, rodė keturiasdešimt kilomet­rų per valandą.
Įsikibusi į sėdynės minkštimą, Šarlotė stengėsi sau pasakyti: viskas gerai, situacija valdoma; jis nėra pamišęs. Jis – kaip ir jie, kaip ir visi kiti – tik aplinkybių auka, tik žmogus, akimirksnį atsidūręs anapus greičio ir lėtumo ir, tuo pačiu būdu, anapus savęs.
Lempų šviesos blizgino tvenkinių, kurie tęsėsi kone iki pat horizonto, brėžiamo tolumoje autostrada lekiančių automobilių šviesų, vandenis. Alexas užžiebė žiebtuvėlį – žvitriai sužibo kaukolytės akys. Ją nukratė šiurpas.
– Tai gal jau sustosit kur nors čia? – atsargiai paklausė.
Vairuotojas tarytum negirdėjo, atrodė atmerktom akim užmigęs prie vairo. Kaip užsikirtęs automatas, nepaklūstantis komandoms, jis veikė kažkokiu kitu režimu, priklausė kitai, lėčiau nei likusiosios judančiai visatai, kurios kontinuumas buvo 40 km/h.
Ji prisiminė sunkvežimio vairuotoją turką, kuris gyrėsi nemiegojęs tris paras. Jis rūkė cigaretę po cigaretės ir, kad nenulūžtų, gesino nuorūkas į savo ranką, virtusią gyva pelenų juoduma ir kraujais aptekusia žaizda. Tai darydamas baubė kraupiu mirštančio gyvulio balsu, iš jo akių tryško ašaros.
Kur dabar yra Achmedas ir jo skausmas? Į kokią naktį, į kokią pakelės degalinę – arba tikriau, į kokią psichiatrinę ligoninę – nulėkė jo tralas?