Kadras iš filmo „Nuostabi epocha“ (La belle époque, 2019). Rež. Nicolas Bedos
Silvija Butkutė

Kelionės laiku kine, arba kur veda geresnio gyvenimo iliuzija

Dar 1950 m. legendinio prancūzų rašytojo ir džiazo atlikėjo Boriso Viano romano „Raudona žolė“ (L’Herbe rouge) pagrindinis herojus, mokslininkas Volfas, sukūrė į praeitį sugrąžinančią mašiną, leisdavusią atgaivinti bei ištrinti nepageidaujamus prisiminimus. Vyras keliavo po skirtingus savo gyvenimo laikotarpius ir stodavo prieš jį persekiojusias baimes, obsesijas, aistras tikėdamas, kad, šių atsikračius, jo ateitį apleis nerimas ir pagaliau jis taps laimingas. Laimė… Štai ko bet kokia kaina trokšta žmogus, dėl akimirkos ramybės ir harmonijos pasiruošęs leistis net į tokias rizikingas, negrįžtamų pasekmių turinčias avantiūras kaip kelionės po paralelinius pasaulius.

Kino scenarijuose teleportacija praeitin – jau seniai populiarus naratyvas, suteikiantis daug erdvės tiek kūrėjų, tiek žiūrovų vaizduotei. Nuo klasika tapusio „Atgal į ateitį“ (Back to the Future, rež. Robertas Zemeckis, 1985) iki „Vidurnakčio Paryžiuje“ (Midnight in Paris, rež. Woody’is Allenas, 2011) – visi šie filmai patenkina fantaziją priversti sau paklusti laiką. Tačiau naujoji kinematografija siūlo ir labiau realybę atitinkančių tokio pobūdžio voyages scenarijų: ne išties keliauti laiku, bet nusipirkti įmonės, iki detalių dabartyje imituojančios pasirinktą periodą, paslaugas. Pasvarstymui – jeigu tokia prekė tikrai taptų prieinama kiekvienam mūsų, ar įsigytumėte galimybę sugrįžti ten, iš kur atsinešėte šildančius arba kraują stingdančius prisiminimus? Kokia būtų toji akimirka ir kiek tūkstančių eurų esate pasiruošę pakloti už tokią ekskursiją? Jūsų dėmesiui – dvi kinematografiškos kelionės į praeitį bei į ateitį, galbūt padėsiančios nuspręsti savo judėjimo kryptį.

Koordinatės: Lionas, Prancūzija

Viena žymi prancūzų reklamos kompanija yra pareiškusi: „Jei myli gyvenimą, vadinasi, jau buvai kine.“ Šioje šalyje kinas – daugiau nei pramogõs arba komercijos forma, tai beveik sakrali kultūros sritis, kurios svarbą supranta valstybė, kūrėjai ir eilėmis prie kino teatrų besirikiuojantys prancūzai. Intelektualus, šmaikštus, romantiškas, stilingas – tai tik keletas prancūziško kino apibūdinimų, lydėjusių jį dar nuo „Naujosios bangos“ laikų. Ir nors šiandien jis nebėra kažkuo išskirtinai inovatyvus, lyginant su kitų šalių nacionaline produkcija, prancūzų režisierius Nicolas Bedos keletą „Cezario“ apdovanojimų nuskynusioje ir festivalius pavergusioje romantinėje komedijoje „Nuostabi epocha“ (La belle époque, 2019) vykusiai išbalansuoja tarp globaliai komerciškai sėkmingo filmo ir gaivališkos prancūziškos meilės dvasios. Išdirbtas nuo A iki Z, šis kūrinys ne tik teikia estetinį malonumą, pasitelkiant nesenstančius klasikinio kino elementus – tekstą, kamera, dekoracijas, kostiumus, – bet ir siūlo interaktyvų naratyvą, kvestionuojantį nostalgijos fenomeną.

Mums, pavargusiems nuo pandemijos suvaržymų bei spoksojimo į žydruosius ekranus, šiandien veikiausiai atrodo, kad gyvenimas buvo geresnis prieš mobiliuosius telefonus, nešiojamus kompiuterius, belaides ausines ir daugelį kitų plačiai naudojamų techninių išradimų. Prisėsti prie staliuko cigarečių dūmuose ir muzikantų gitarų skambesyje paskendusioje Liono kavinėje, kurioje laisvai liejasi raudonas vynas, o damoms, persirišusioms ugninius plaukus gėlėtomis skraistėmis, serviruojami virti kiaušiniai su cukrumi… Būtent į tokią nostalgišką atmosferą, į 1974-uosius, nubloškia romantiškoji N. Bedos „Nuostabi epocha“.

Žymos: