Erika Drungytė

Kalnų levai ir žirgo valstybė

Įvairių gyvūnų pavidalai, aptinkami senovės kultūrose, pasakoja ne tik apie žmonių bei gyvūnų sąveiką, bet ir atskleidžia svarbius tarpusavio ryšius, kuriais grindžiamas pasaulio dalijimas į atskiras sferas. Viena jų – sakralioji erdvė. Ten gyvūnai yra totemai, iš kurių gimsta gentys, arba dievai, galintys virsti vienu iš gyvių, dvasių (nebūtinai vien gerųjų) pasiuntiniai, o dar vėliau – kasdieniška ir sykiu magiška gyvenimo dalis. Kitoje, profaniškoje erdvėje jie suvokiami tiesiog buitiškai – maistas, naudingos medžiagos, darbo jėga ir pan. Stebėdami, kokie gyvūnai veikia sakraliojoje plotmėje, galime nuspėti, iš kurios geografinės vietovės yra kilusi gentis, kokie pamatiniai pasaulėžiūros principai vyrauja tautoje, koks archetipinis santykių modelis ją sieja su kitomis kultūromis.

Lietuvių tautosakoje rasime minimus ne tik kalnus (A. Baranausko paverstus mūsų tapatybės dalimi: „<…> Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų / Kalnai ir maži kalneliai. / Tenai Lietuva per amžius buvo <…>“), bet ir smakus (t. y. slibinus), povus bei levus – liūtus. Ką tai galėtų reikšti, aiškinasi mokslininkai – kalbininkai, etnogenezės, folkloro tyrinėtojai, geografai ir geologai, istorikai bei mitologai. Mažiau klausimų kelia vietovardžiai, skirti lokiui, vilkui, elniui, vanagui ir pan., nes toteminių, šventų gyvūnų sąrašas pakankamai išgrynintas. Nors latvių etnologai daug garbės atiduoda karvei, lygindami ją su pramote ir liudydami, kad šioji sapnuose ne kartą yra žmones perspėjusi dėl galimų nelaimių bei taip juos išgelbėjusi, lietuvių kultūroje nesunku pastebėti žirgo dominavimą. Turime ne tik aibę jam skirtų dainų, žirgelių motyvą architektūroje, juvelyrikoje, bet ir didžiausią visame Baltijos regione žirgų kapinyną (ypač Marvelėje ties Kaunu), ypatingus laidojimo papročius, įkapių gausą. Dėl žirgų laidojimo papročių lietuviai lyginami su skitais, dėl reikšmės gyvenime – su vikingais. Tiesa, lietuviui žirgas reikšmingas tapo daug vėliau nei, pavyzdžiui, mongolams, kurių berniukai pradeda jodinėti nuo trejų metų, kai tik pagal tradiciją ristūną gauna dovanų, bet patį žodį etimologiškai mėginta sieti su mongolų „ažirga“ (tačiau šią versiją kiti kalbininkai atmetė).

Nors kovoti sėdint ant žirgo lietuviai išmoko palyginti vėlai, raitelių kariaunos, kurių tikslas būdavo greitas įsiveržimas į kokią nors svetimą teritoriją grobio, o tuomet – pasitraukimas, išvengiant susidūrimo su vietos gynėjais, žinomos jau nuo IX amžiaus. Kaip ten bebūtų, ypatinga vieta karališkuose rūmuose ir bajorų dvarvietėse šiam gyvūnui atitenka XIII a., kai jis tampa neatsiejama kariuomenės, kovojusios su kryžiuočiais bei mongolais-totoriais, dalimi. Apie Vytauto Didžiojo stebuk­lingąjį žirgą, išgelbėjusį geriausių jo karių moteris nuo pražūtingo potvynio, legendą pasakoja karaimai. O romantiniu laikotarpiu, žavintis šio kunigaikščio žygiais bei Lietuvos didybe, buvęs populiarus žirgų girdymo Juodojoje jūroje vaizdinys. Iš V. Klovos operos „Pilėnai“ visi geriausiai atsimena J. Mackonio libreto dalį „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“.

Pasąmonėn įaugę sakralumo dėmenys neleidžia sakyti, kad žirgas stimpa – jis miršta kaip žmogus ir bitė. Todėl joks naujas „biznis“ kuriant arklienos valgytojų gretas mūsų krašte perspektyvos neturi. Nes, anot G. Beresnevičiaus, pėsčias žmogus patenka į pragarus, o raitas – į rojų. Karių su jų žirgais kapų Estijoje nėra, Latvijoje randami pavieniai, o Lietuvoje jų – daugybė. Vytis dar XIV a. tampa valstybės ženklu ir neabejotinai aprėpia visas įmanomas semantikas – nuo Dievo žirgo, raitos protėvių vėlės iki didžiojo kunigaikščio ir kario. Nors, kol S. Daukantas įtvirtino terminą „vytis“, šis simbolis vadintas „pagaune“, „vaikymu“ (tai esą įrodo karžygio gynybines, ne puolamąsias intencijas), reikia sutikti dėl esmės – karys ant žirgo bei Lietuvos valstybingumas yra neatsiejami. Ir visai nesvarbu, kad ant vienos iš Vilniaus kalvų staugęs vilkas, o žemaičius globojusi meška. Žirgas, peržergęs visą senąjį toteminį laiką, vis dar lieka svarbiausias ženklas, jungiantis šių dienų valstybę su jos pirmtakais.

Žymos: