1
Nors imk ir išsinėręs nešiok odą išvirkščią – regis, kito būdo nuo miesto švieselių jos paslėpti nėra. Kas vakarą užtraukiu išklerusias savo miegamojo žaliuzes, kas vakarą gatvės žibinto šviesa pralenda pro tarpą jose ir šuoru gulasi šalia manęs ant lovos. Kas vakarą – kitoje vietoje. Jei mano patalynė būtų jautri kaip fotopopierius, tikiu, žibintas išraižytų mano lovoje paslaptingą raštą – tai, ką miestas kalba per miegus.

Net tamsiausią naktį mieste šviečia žibintai, mirga langai, mirksi signalizacijų lemputės, o dangus dega nuo šio šviesos triukšmo.

Miesto tamsa kaip ir miesto tyla – geriausiu atveju sąlyginė. Ypač justi tom naktim, kai ant pagalvės guldau itin išsekusią, suirzusią galvą, kurios vidus zuja kaip širšės avilyje. Nenoriu tikėti, kad tom naktim tikrai viskas bilda, tarkši, burzgia, klera, čirška, dūzgia ir rėkia garsiau. Tiesiog pajaučiu, kiek daug triukšmo slepiasi aplinkoje.

Būtų gerai kur toliau nuo miesto. Kaimelyje. Geriausia – žvejų kaimelyje kur pamary ar kalnų gyvenvietėje, kokių šiandien nebesitiki egzistuojant. Ar net išvis už civilizacijos ribų – į pačius kalnus, kur aplinkui nebūtų nieko. Skamba romantiškai, iki pabandau įsivaizduoti šią realybę – juk tylos minutė sveria kaip dešimt minučių mieste. Tas pats su tamsa. Kiek naktų tipinis miesto gyventojas ištvertų stepėje? Gal dėl to survivalistai lengvai tampa sensacijom – jie išgyvena tai, ką išgyventi norėtų būti pajėgus dažnas, jei tik ryžtųsi nusimesti miesto apynasrį.

Pamenu savo pirmą kartą kalnuose. Visa naktis – kelyje; važiuojančioje mašinoje miegoti nemoku, tad ryte, pagaliau nusigavus iki namelio, palaužė miegas. Pabudome – tamsu. Nors į akį durk. Praleidome progą kopti. Gaila. Su viena bendrakeleive nusprendėme – per daug gaila. Kopsim tamsoje.

Palypėjome išties neaukštai, iki artimiausios plokštumos, pasiekiamos net ir automobiliu. Prisėdome už kelių šimtų metrų nuo netoliese mirguliuojančio viešbučio. Nepaisant jo, tamsa kalnuose tankesnė nei mieste, nors po kurio laiko vis tiek išryškėjo miško kontūras bei riba, skirianti kalnuose plytintį rūką nuo danguje pakibusių debesų. Tylos taip pat daugiau. Nusprendėme išmėginti – po vieną nurūkę į kitą lauko galą, iš visų plaučių sušukome į tamsą, siekdami išgirsti, kaip skambės aidas. Jei tyla – laukas, aidas – savotiška jo siena.

Rašydamas mąstau, kaip puikiai šis gestas atspindi miesto gyventojo būdą. Kai tylos ir tamsos per daug, norisi tėkšti akmenį į jų paviršių, tegu raibuliuoja. Jos ištįsta, tampa nepakeliamos. Įdomu, kaip jausčiausi su savo nerimastingu miesto nuovargiu guldydamas galvą miegoti tamsiame, tyliame lauke ant kalno. Ar būtų lengva?