Dar labai anksti svarstyti, kokie būsime bei kokiame pasaulyje gyvensime po COVID-19 pandemijos, tačiau galima žvilgtelėti maždaug šimtą metų atgal ir pasidomėti, kaip grožinėje literatūroje atsispindėjo 1918 m. visuotinės ispaniškojo gripo epidemijos išgyvenimai. Visai tikėtina, jog į ligą reaguosime ir jai pasibaigus elgsimės labai panašiai.

Svarbus dalykas, kurį reikia turėti omenyje prieš atsiverčiant pandemijų (ir kitokių masinių nelaimių) patirtis apibendrinančią literatūrą: jos turi keistą, ne vieną kartą kultūros istorikų pastebėtą ypatybę – pasakojant apie tokias aplinkybes, prarandamas individo balsas, konkretaus asmens išgyventą kančią atskleidžianti istorija tampa beveik neįmanoma, viskas virsta tik mirčių statistika.

Viena šio reiškinio priežasčių – individas ir bendruomenė patiria visiškai tą patį, todėl tampa sudėtinga kalbėti apie unikalius vieno žmogaus išgyvenimus. Indianos universiteto literatūrologė Maja Saj Schmidt straipsnyje „Literary testimonies of illness and the reshaping of social memory“ („Literatūriniai ligos liudijimai ir socialinės atminties pertvarkymas“, 2014) tvirtina, jog kai kurios kritinėms priskiriamos ligos (pvz., vėžys, insultas, diabetas) provokuoja išgyvenimais dalintis. Jomis paprastai serga nedaug žmonių, taigi, minėtųjų negalavimų keliamos patirtys yra įdomios, kadangi retos. Tačiau pandemijų atveju vadinamasis socialinis epidemiologinis kontekstas labai nepalankus tokiems išsipasakojimams, nes ligonis nieko nestebina – serga visi. Ką negirdėto gali apie savo ligą papasakoti žmogui, kuris patiria tą patį? Todėl 1918-ųjų ispaniškojo gripo pandemiją gaubia tyla; apie ją parašyta vos keletas literatūros kūrinių, nors ši Dievo rykštė nusinešė gerokai daugiau gyvybių, nei tuo pat metu vykęs Pirmasis pasaulinis karas. Apie pastarąjį pasirodė daug į literatūros istoriją įėjusių tekstų, kad ir Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“ ar Ernesto Hemingway’aus „Atsisveikinimas su ginklais“. Tačiau Vakarų literatūros kanone nėra nė vieno kūrinio apie ispaniškojo gripo pandemiją.

Egzistuoja ir kita literatūrinės tylos, gaubiančios 1918 m. tragediją, priežastis – lyginant su karu, ispaniškasis gripas, atrodo, buvo labai kasdieniškas, banalus įvykis, nevertas dėmesio. 2006-aisiais amerikiečių rašytojas Thomas Mullenas paskelbė romaną „The Last Town on Earth“ („Paskutinis miestas žemėje“) apie išgalvotą miestą, kuris, pasklidus žiniai apie artėjančią 1918 m. gripo epidemiją, nusprendžia „saviizoliuotis“ ir tokiu būdu apsisaugoti. Tačiau vienas gyventojas pagaili pasiklydusio kareivio ir jį įsileidžia. Nors atėjūnas atrodo sveikas, tačiau vietos gyventojai ima sirgti gripu, prasideda konfliktai… Visa romano istorija buvo išgalvota, tačiau jį paskelbus autorių užplūdo skaitytojų laiškai su iš savo tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais apie tikras ispaniškojo gripo pandemijos patirtis. Rašytoją labiausiai nustebino laiškų pabaigoje dažnai prirašyta pastaba, kad įvykių liudininkai stengėsi apie tai nekalbėti, nes nemanė, jog kam nors gali būti įdomu. T. Mullenas džiaugėsi, kad jo romanas skaitytojams priminė nutylėtą vieną didžiausių naujųjų laikų tragedijų ir tos istorijos galų gale buvo atskleistos.

Sakoma, jog vis dėlto pati svarbiausia priežastis, dėl kurios apie 1918 m. pandemiją egzistuoja tiek mažai literatūros kūrinių, tai skausmo mastas. Pati liga buvo tokia sunki ir mirčių būta tiek daug, kad, individo išgyvenimus padauginus iš dešimčių milijonų, užplūdo toks didžiulis skausmas, jog sąmonė nepajėgė jo suprasti, o kalba – išreikšti.

Pasak literatūros istorikų, geriausiai gripo paveiktos sąmonės būsenas savo apysakoje „Pale Horse, Pale Rider“ („Išblyškęs arklys, išblyškęs raitelis“, 1939) aprašė amerikietė Katherine’a Anne’a Porter. Kai į JAV 1918 m. atėjo ispaniškasis gripas, ji buvo 28-erių metų Denverio miesto laikraščio reporterė. K. A. Porter susirgo ir niekas neturėjo vilčių, kad mergina išgyvens. Laikraštis jau buvo paruošęs nekrologą, tėvas planavo laidotuves. Tačiau žurnalistė pasveiko ir sukūrė vieną iš nedaugelio literatūrinių tekstų apie ispaniškojo gripo pandemiją.

Susirgusi pagrindinė K. A. Porter apysakos herojė Miranda pasakoja apie pasaulį iš ligos krečiamo žmogaus perspektyvos. Save sergančią ji mato kaip miegančią ir sapnuojančią. Miranda labai stengiasi rasti tokią kalbą, kad skaitytojas pajėgtų susigaudyti karščiuojančios sąmonės sumaištyje, tačiau minčių aiškumas tiesiogiai priklauso nuo ligonio temperatūros. Jai kylant, Mirandai prasideda haliucinacijos ir herojė pradeda svajoti apie vėsumą, tačiau paskui susigriebia, jog tas troškimas prieštarauja gydytojų nurodymams: „Norėčiau dabar būti šaltuose kalnuose <…> Ne, ne, aš negaliu sušalti, turiu būti šiltai…“ Po šios minties Miranda lovūgalyje išvysta džiungles. Keista, kad ji tuo pat metu suvokia gulinti lovoje ir brendanti jūra smėlėto paplūdimio link. Mergina mato savo paliktas pėdas, kurios prasideda ant paklodės, o paskui tęsiasi pakrantės smėliu, kol dingsta džiunglių augmenijoje.

2020-04-20