Dėl priežasčių, kurių niekam nereikia priminti, „Kino pavasaris“ šiemet vyko kitaip. Perkėlus seansus iš didžiųjų į namų ekranus, galėjome filmus žiūrėti patogiau, nesirūpindami dėl to, kad esame su treningais, o galvos neplovėme tris dienas. Nereikėjo taikytis prie jokio tvarkaraščio. Kiekvienas žiūrėjome sau. Ir turbūt savaime suprantama, kad kažko taip pavasariaujant visgi pritrūko.

Ne tik vaizdo kokybės, kuri namų sąlygomis nė iš tolo neprilygsta kino teatrui, bet ir pačios situacijos: kaip beerzintų spragėsių triauškinimas ar šnabždėtis nemokančių žiūrovų pašnekesiai, kino teatro siūloma patirtis grupei žmonių susitikti ir dvi valandas neveikti nieko kito, tik susitelkti į filmą, yra neįkainojama. Ypač telefonams ir socialiniams tinklams vis labiau užvaldant mūsų smegenų chemikalus, kad negalėtume be jų praleisti nė pusvalandžio. Salės tamsa daugelį nuo naršymo sustabdo – turi sėdėti ir iš tiesų žiūrėti.

Ką gi, šįsyk tokios prabangos negavome, tad belieka retoriškai klausti, kokia kiekvienuose namuose buvo ne rodymo, bet žiūrėjimo kokybė. Ir tai jokiu būdu ne elitizmas – štai aš moku žiūrėti, o jūs nemokate – buitinėmis sąlygomis ši užduotis sudėtingesnė, net jei tai darai dažnai ir noriai.

Simboliška, bet mano namų kino teatre kaip tyčia figūravo tarsi specialiai karantinui parinkti filmai, viena akimi dairantis apokalipsės ir nuolat tiek atvirai, tiek užuolankomis klausiant apie atskirtį. Kitokią, bet panašią į tą, kurią patiriame dabar.

Pradėsiu, kaip pridera, nuo atidarymo. Režisierės Alice’os Winocour juostai „Proksima“ (Proxima, 2019) šis garbingas vaidmuo, ko gero, patikėtas dėl to, jog ji nagrinėja ãteitis (tokia šių metų centrinė festivalio tema) ir tai daro žiūroviška, lengvai skaitoma kino kalba.

Tiesą pasakius, su ateitimis „Proksima“ iš tiesų turi mažai bendro, nepaisant to, kad joje prancūzų astronautė Sara (akt. Eva Green) atrenkama dalyvauti pratybose, rengiantis kelionei į Marsą. Norėdama prisidėti prie šio žmonijos šuolio, Sara turi paaukoti, regis, kur kas daugiau nei jos palydovai – jai tenka ne tik atsisveikinti su mažamete dukra, bet ir iškęsti labai atvirą vyrų astronautų seksizmą.

Būtent atskirtis – iš pradžių tik idėjinė, vėliau ir praktinė, nes Sara išvyksta į treniruotes Rusijoje – tarp dukros ir mamos yra varomoji „Proksimos“ jėga, klausimus apie svetimas planetas paliekanti daugiau kaip idėjinę maksimą: kaipgi mes funkcionuosime, kai atsiskirsime vienas nuo kito per milijonus kilometrų?

A. Winocour scenarijuje balansuojama taip niekuomet iki galo nenusprendžiant, kam visa tai daroma ir ką žiūrovas turėtų pasiimti. Dalis šeimyninių pokalbių primena vadinamąsias placeholder scenes – kai kurdamas knygą ar scenarijų žinai, kas turi įvykti scenoje ir apie ką ji, bet pačios scenos dar nepagavai, tad parašai paprastą, tiesmuką jos versiją, kurią pakeisi eigoje. Skamba grubokai, bet nežinau, kaip kitaip apibūdinti atvejį, kai Sara dukrą pasikviečia į Rusiją, bet staiga paaiškėja, kad ji tądien visgi turės dalyvauti seminaruose, tad dukra, prie mokslininkų neturinti kuo užsiimti, nuobodžiauja ir galiausiai pabėga į kiemą.

„Proksimoje“ tai pateikiama kaip jų nesusikalbėjimo išraiška, bet, vertinant iš žiūrovo perspektyvos, neįdomu, ir tiek. Suaugusiųjų pasaulis svetimas vaikams, o už vaikus suaugusieji taip pat negali visko, nes dalį sunkumų ir nuobodulio šie turi perlipti patys. Praraja egzistuoja, bet visoje tarpusavio komunikacijoje ji jau įrašyta kaip negalimybė visiškai išreikšti save ir suprasti kitą, taigi, scena mažai kuo tesiskiria nuo bet kokio eilinio nesusikalbėjimo kine.

Visgi net jei sakytume, kad „Proksima“ specialiai renkasi žinomais keliais rodyti paprastą santykių kasdienybę, kyla klausimas, kodėl Saros patirtis darbe piešiama tokiais grubiais potėpiais. Niekaip netikiu, jog per pirmą jos pristatymą publikai kolega astronautas (akt. Mattas Dillonas) viešai pasako, kad džiaugiasi turėsiantis kolegę prancūzę, nes prancūzų moterys gerai gamina. Seksizmu darbo vietoje tikiu, o štai tokia atvira ir vieša jo išraiška – niekaip.

Realizmas šiai istorijai tiktų, kaip ir švelnus pamoralizavimas, pasirenkant nerealistišką išraiškos formą. Bet abu vienu metu?! „Proksima“ neįvaldo nei buitiškumo, kuris leistų mažomis, tikroviškomis scenomis pasiekti veikėjo gelmes, nei metaforiškumo, kuris padėtų daug ką išreikšti perkeltinėmis prasmėmis.

Deja, filmas kone tobulai simptomiškas dabartinei visų mūsų būklei. Atskirti, vieniši, persigandę… ir tuo pačiu įstrigę tame, kas šimtąkart matyta. Regis, bent jau aprimo pirmosiomis karantino dienomis sukilusi toksiško pozityvumo banga – mokykis groti instrumentu, įvaldyk naują kalbą, pradėk žongliruoti – neva užsidarymas namie atneštų tik marias laisvo laiko tobulėti ir augti, o ne gniuždančią nežinią dėl ateities bei nuolatinį nerimą.

Įdomu, kad visai kitokiame socialiniame kontekste labai panašiu žanrų maišymu žaidžia ir braziliškasis „Bakurau“ (Bacurau, 2019). Kleberio Mendonços Filho ir Juliano Dornelleso kūrinys tarsi specialiai panaudoja dvi radikaliai skirtingas kalbas – lėtą, socialinį žvilgsnį, būdingą pirmajam režisieriui, išgarsėjusiam anksčiau „Kino pavasaryje“ rodytu „Vandeniu“ (Aquarius, 2016), ir parodiją ar pastišą, net ne švelniais magiškojo realizmo triukais, bet tarsi grąžtu griaunančius bet kokį tikrumo įspūdį.

2020-04-20