Pakeliui sproginėjo kaštonai po kojom, iš laimės smagiai ritinėjosi grindiniu, dar drėgni, ką tik išsprūdę iš dygliuoto kevalo įsčių, žvilgėjo ryto saulėje tobulu rusvumu ir viliojo prie jų prisiliesti. Jų smagumas persidavė ir mano nuotaikai: pakėlęs vieną, maloniai glotnų ir sklidų, nusinešiau saujoje iki pat darbo – pro mažąjį Ąžuolyną, laiptais žemyn palei „Kauko“ kavinę, į „Nemuno“ žurnalo redakciją, puslankiu pakibusią virš Gedimino ir Donelaičio sankryžos. Taigi, nesuklysiu pasakęs, kad tądien, 1986-aisiais, buvo saulėtas rugsėjo pabaigos, galbūt spalio pradžios priešpietis.O valandą dabar jau būtų sunkiau beatsekt, nes anuomet į darbą rinkdavomės gan pakrikai, labai apytikriu laiku: buvo įprasta ir netgi formaliai pageidauta „Nemune“ pasirodyti maždaug nuo dešimtos ryto iki antros popiet, todėl redakcija, imant domėn ir gausius jos lankytojus, sušurmuliuodavo ir cigarečių dūmuose paskęsdavo tiktai apie pusiaudienį, o ne brėkštant rytui.
Tiesa, būta ir vyturių, mėgdavusių ateiti anksčiau, kad galėtų netrikdomi padirbėt valandą kitą ne namuose, o kol kas vaiskioj redakcijos ryto tyloj ir ramybėj. Vienas iš jų – Robertas Ketur­akis, literatūros skyriaus redaktorius, ilgais sparčiais žingsniais atmatuodavęs gal penketą kilometrų net iš daugiabučių Kalniečių, kitas – Algirdas Jurėnas, meninis žurnalo redaktorius, dabartiniu supratimu – maketuotojas, rytais kaip koks drausmingas įstaigos tarnautojas daugmaž vienodu metu atvažiuodavęs troleibusu nuo „Girstupio“ stotelės. Bet ir nebuvo tokios mados – meniniam dirbt namuose („iš namų“, kaip dabar imta sakyt), t. y. kiek kitaip nei visiems likusiems, galbūt išskyrus buhalterę Ireną Navickienę ir redakcijos sekretorę-mašininkę Birutę Vilnonienę, beje, irgi ne iš vyturių padermės.
Visgi anuomet spaudos leidinių redakcijose būta nepalyginamai daugiau techninio darbo, kurį sunkiai atliktum neiškeldamas kojos iš namų ir kurį mūsų dienomis už tave padaro kompiuteris bei internetas. Skyrių redaktoriams labai kniso protą ir ėdė laiką laiškų rašymas, tiksliau, atsakinėjimas į gautuosius. O kadangi žurnalas literatūrinis, tai ir tų gautųjų skaitymas, – turint omeny kūrybon pasinešusiųjų kiekybinius polėkius ir apimtis, – kniso panašiai. Bet dėl to nebuvo ir tebenėra čia ko skųstis – tiesiog dalis tavo darbo, iš kurio duoną valgei. Tik mėginu atkreipt dėmesį į jo techninę pusę iš nūdienos perspektyvos: ranka prirašai šūsnį (nors kiekvieno numerio metrikoj kaip mantra buvo kartojama, esą rankraščiai jų autoriams nei grąžinami, nei recenzuojami, bet kas iš to – tiek paprasčiausias padorumas, tiek žurnalo deklaruojamas edukacinis dėmesys jaunesniųjų kūrybai reikalavo bent trumpai tą kūrybą pakomentuot ir jos autoriui paaiškint, kodėl vienas ar kitas tekstas nebus – dažniausiai, aiman! – publikuojamas), taigi, prirašai šūsnį ir neši Birutei, toji radusi laiko tarp kitų darbų atbeldžia mašinėle ant firminių blankų, prieš dėdama į vokus ir keliaudama į paštą dar atneša perskaityt, pataisyt kokią spausdinimo klaidą, suraityt parašą… Procesas užtrukdavo. Visose žurnalo leidybos grandyse. Ne tik susirašinėjant, bet ir redaguojant, spausdinant ir perspausdinant, vežiojant rankraščius iš Kauno į Vilnių ir atgal traukiniu, kad būtų greičiau (!), nors tas greitumas neretai išvirsdavo ilgu užsisėdėjimu kokioje nors knaipėje, pvz., viliojant norimą autorių: tokiu būdu suminkštinęs jo širdį, turėjai vilties išgaut pasižadėjimą parašyt kokį tekstą ir įgydavai moralinę teisę vėliau jam skambinėt, ragint, primint apie sutartus terminus, apeliuot į jo garbės žodį, sąžinę ir pan.
Bet čia labiau asmeninio pobūdžio digresija, nes tądien atmintin įsikirtę įvykiai veikiau susiję su kita leidybos grandimi – žurnalo maketu, jei konkrečiau – tų metų vienuoliktojo numerio, skirto lapkričio mėnesiui.
Nuo medžiagos patekimo redakcijos stalčiun iki jos pasirodymo viešumoje spausdintu pavidalu, jei tai nebūdavo kas nors neatidėliotinai skubaus, „į numerį“ ar „degančio“, geriausiu atveju įprastai praslinkdavo maždaug trys mėnesiai. Sausio pradžioje, sakykim, būdavo planuojamas kovo numeris ir t. t. Nemaža šio laiko dalis nueidavo maketo gamybai, pagarbiau tariant – kūrybai, nes tuo užsiimdavo minėtasis meninis redaktorius Algutis, kitaip dar vadintas žurnalo dailininku, tik jau ginkdiev ne taip techniškai – maketuotoju. Tokios pareigos spaudoje atsirado kartu su kompiuteriais.
Gavęs iš spaustuvės surinktų tekstų skiltis (prieš tai nemažai pakeliavusias: iš spaustuvės pas redakcijos korektorių ir pas autorius, su korektūrinėmis pataisomis grįžusios atgal spaustuvėn, ten pataisytos linotipininko – vėl atgalios redakcijon), taip pat susirinkęs visokią iliustracinę medžiagą – dailininkams iš anksto užsakytų piešinių, įvairių nuotraukų atspaudus, – Algutis pasiguldydavo ant stalo žurnalo formatą atitinkančią „lėlę“ tuščiais baltais lapais ir imdavosi savo kūrybos – numerio maketavimo. Jo darbo priemonės buvo žirklės, klijai, pieštukai, tušas su kaligrafine plunksna, jeigu kartais kiltų sumanymas kokią nors antraštę, rubriką ar užsklandėlę pačiam užrašyt, neradus jį tenkinančio spaustuvinio šrifto, – na, ir kitokios kanceliarinės smulkmenos. Nepakentė skubos, mėgo dirbt su pasimėgavimu, kruopščiai ir tvarkingai, kaip visi savo amatą gerbiantys žmonės.
Jauku buvo pas Algutį lyg virtuvėj. Kaip neretai įprasta dažnuose namuose. Vienoj iš mažiausių kamarėlių šiaip jau gana erdviose redakcijos patalpose aukštomis lubomis ir girgždančiu parketu, regis, buvusiuose prabangiuose tarpukario apartamentuose (dedukciniu būdu apmąstęs patalpų išdėstymą, Algutis man ne kartą tvirtino, kad kuklus jo kabinetas kitados buvęs tarnaitės kambarėliu). Traukė čia užeiti kiekvieną labiau nei redakcijos svetainė su keliais minkštais baldais (net ir tokią turėjome!), tiktai kad vietos stigo pas Algutį. Iš viso prisėst dar dviem ar trims žmonėms, jei pasispaudus. Rūkoriams pirmumas. Nors rūkyti nebuvo griežtai draudžiama niekur, kai kuriose erdvėse, jeigu jos labiau priklausė nerūkantiems, anuomet jau buvo imama po truputį privengt. O čia – labai prašom. Šita intencija suteikė galimybę ilgiau pas meninį pasisėdėt, pasikalbėt kaip normalioj virtuvėj, kas be ko, kartais ir gramą padaryt („iš po stalo“, suprantama, nes tais metais kaip tyčia jau buvo įvesta naujojo generalinio, iš viso jau trečiojo per kelerius metus, Michailo Gorbačiovo prohibicija), bet svarbiausia – tiesiogiai stebėti, kaip ant Algučio darbastalio įgauna savo pavidalą būsimasis žurnalo numeris.

2020-04-20