Kovo pabaigoje išėjus vienam garsiausių pasaulio kompozitorių ir dirigentų Krzysztofui Pendereckiui (1933 11 23–2020 03 29), nereikėjo šio muziko prikelti iš užmaršties. Net ir būdamas brandaus amžiaus jis diriguodavo apie šešiasdešimt koncertų per metus, nenuilstamai keliavo, sodino medžius, rašė muziką. Apibendrinti K. Pendereckio kūrybą, įvertinti jos reikšmę visai Europos XX a. kultūros istorijai sunku. Vis tiek kažkas liks nepasakyta, nepaminėta, neapžvelgta. Kaip pastebėjo publicistas, muzikantas Domantas Razauskas, tai lyg foto­objektyvas, kuris neįstengia aprėpti viso pastato, tačiau gali užfiksuoti nedidelę architektūros dalelę. Kaip ir kiti panašūs XX a. menininkai, pavyzdžiui, Mstislavas Rostropovičius ar Yehudis Menuhinas, K. Pendereckis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, didžiąją gyvenimo dalį dirigavęs savo kūrinius visame pasaulyje, humanitaras, inteligentas, intelektualas, didelis krumpliaratis, priverčiantis suktis kultūros vyksmą, arba dar kitaip, sąvoka ir reiškinys, savo įtaka ir žinomumu pakilęs virš sienų, politikos, režimų. Pačiam kurti taisykles, siekti neįmanomo ir skinti uždraustą vaisių, nepaisyti „negalima“ sampratos ir griežtai laikytis savos logikos buvo K. Pendereckio devizas.

Kompozitoriaus biografijoje bei kūryboje atsispindi margas XX a. realijų kaleidoskopas. Pirmiausiai šeimos linijoje, kurioje susitiko trys kultūros ir trys konfesijos: „Buvau labai religingas vaikas. Mano šeima buvo itin atvira: senelis – protestantas vokietis, tėvas – teisininkas, graikų katalikas, grojęs smuiku. Mama – be galo religinga, bažnyčią lankydavo dusyk per dieną. Senelė – armėnė. Rašiau muziką seniesiems ortodoksų tekstams“, – viename interviu sakė jis. K. Pendereckio gimtinėje, Lenkijos Galicijoje, gyveno beveik vien žydai, todėl hasidų dainos, kultūra turėjo įtakos jauno kompozitoriaus formavimuisi. Jo kūryboje – ir sudėtinga Europos bei Lenkijos istorija. Antrasis pasaulinis karas, Holokaustas, vėliau – rusų okupacija. Muzikas iš arti matė savo gimtojo miestelio geto tragediją, ten suvarytus draugus, Aušvicą. Pasak jo, geriausias būdas pamiršti yra apie tai parašyti. Todėl dar ankstyvoje jaunystėje sukūrė plataus atgarsio sulaukusias kompozicijas „Rauda Hirošimos aukoms“ (1959), „Dies Irae“ (1967) Aušvico aukoms atminti, vėliau – didelės apimties „Lenkiškąjį Requiem“ (1979–2005), skirtą kardinolui Stefanui Wyszynskiui ir tėvui Maximilianui Kolbe’ei, pasiaukojusiam dėl kito asmens Aušvice. Šio monumentalaus kūrinio gimimas truko dvidešimt penkerius metus. Paskutinioji jo dalis styginiams parašyta 2005-aisiais ir buvo skirta popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui. Tai tik keli pavyzdžiai, iliustruojantys atminties temą ir, kaip sakė pats K. Pendereckis, vedantys į išsigryninimą, išsivadavimą iš vaikystės prisiminimų. Jo kūrybinis produktyvumas prilygsta didžiųjų romantizmo kompozitorių. Per ilgą, šešis dešimtmečius trukusią karjerą, parašyta daugiau kaip 100 instrumentinių, 17 solinių, 27 kūriniai orkestrams, 25 kantatos ir oratorijos, 7 simfonijos, 4 operos. K. Pendereckis pirmiausiai pats buvo savo kūrybos ambasadorius, nenuilstamai keliavo diriguodamas savo kompozicijas, mielai eidavo į sceną, kalbėdavo apie savo muziką ir jos misiją, suprato, kokią reikšmę, svarbą turi rampų šviesa ir nuo pat pradžių kūrė gyvas legendas apie save.

2020-04-20