„Taip, kaip dabar, dar nėra buvę. Atsimenu, vos atvykę į Niujorką, po „Sex Pistols“ koncerto, pasibaigusio vidurnaktį, išėjom į „Times“ aikštę ir čia patyriau šoką – kunkuliavo tokia masė žmonių kaip vidury dienos. Dar visai neseniai apie antrą valandą nakties važiuodamas automobiliu 14-oje gatvėje pakliūdavai į siaubingą kamštį, o dabar gali peiliu pjaustyti visą Manhataną, sustodamas tik prie raudonų šviesoforų – nei mašinų, nei žmonių. Labai keista“, – pasakoja jau ketvirtį amžiaus Niujorke gyvenantis tapytojas ir fotografas Vytenis Jankūnas.

Mudviejų pašnekesys internetu vis apsuka ratą ir grįžta prie tos pačios nerimą keliančios temos: kaip atsitiko, kad Franko Sinatros apdainuotasis miestas, kuris niekad nemiega, taip staiga ištuštėjo, tapdamas kone apokaliptinio filmo scenovaizdžiu. Vytenis sako, kad žmonės užsidarė namuose ne tik iš baimės, bet ir todėl, kad yra paklusnūs, mato, kas vyksta, ir niekas nenori susirgti. Centriniame parke labdaros organizacija stato palapines – bus lauko ligoninė, Jokūbo K. Javitso konferencijų centras taip pat tapo milžiniška gydymo įstaiga. Į uostą atplukdė karinį laivą-ligoninę. „Grand Central“ stotyje liko tik benamiai ir policininkai. Išvykstančiame į Konektikutą traukinyje Vytenis suskaičiavo keturis žmones: vieną keleivį, du mašinistus ir kontrolierių. Nors transporto judėjimą Niujorke mėginama mažinti, traukiniai ir autobusai važiuoja pagal tvarkaraštį, dėl to municipalitetas patiria milžiniškus nuostolius. Tebeveikia metro ir galima naudotis miesto autobusais, kurių vidus pertvaromis atskirtas per pusę; įlipama tik per galą, o visas priekis paliktas vairuotojui, kad prie jo niekas nepriartėtų per 3 metrus. Vežėjus reikia saugoti, nes jeigu jie ims sirgti, sutriks susisiekimas. Pagrindinės Niujorko gatvės dabar atrodo kaip lėktuvų nusileidimo takai.

Fotomenininkas su kamera vaikšto po šį megapolį, siekdamas atskleisti skausmingą netikėtai ištuštėjusio miesto žavesį: „Galėtume sakyti, kad dabar visur praktiškai tas pats – ir Berlyne, ir Romoje, ir Kaune. Pamenu anuos laikus, kai Vilniuje vėlai vakare išėjęs į gatvę pasigauti taksi nesutikdavau nė vieno žmogaus, nė vienos pravažiuojančios mašinos. Taip galėjo nutikti daug kur, tik ne Niujorke, tiksliau – ligšiol tai atrodė neįmanoma, – įspūdžiais dalijasi pašnekovas. – Sustingo tokios vietos, kuriose gyvenimo pulsas niekada nebuvo sustojęs – Centrinė stotis, Brodvėjus. Reklamos dega, šviečia tuščiai, niekas neveikia.“

Vytenis nemano, kad šis sudėtingas laikas menininkams ypatingesnis nei kitiems, nes iš esmės jiems nedaug kas keičiasi: eina į savo studijas ir daro tą, ką visada darė. „Aš dar dirbu reklamos agentūroje (dabar iš namų), kuriu inter­aktyvų dizainą, interneto tinklapius. Anksčiau teko būti freelancer’iu, bet tuomet labai sunku gauti pastovias pajamas – tai užsakymų yra, tai nėra, reikia laikytis mokesčių disciplinos, nes jų per metus susikaupia nemažai. Be to, neturėjau sveikatos draudimo. Dabar, kai dirbu agentūroje visu etatu (full time), daug ramiau. Amerikoje socialinė apsauga labai komplikuota, žmonės turi mažiau garantijų, jomis privalo pasirūpinti patys. Būti be draudimo itin rizikinga: dažnai manai, jog esi sveikas, bet jei kas atsitiktų, pakliūtum į bėdą. Atrodo, kad amerikiečiai uždirba daug daugiau, taip iš tiesų ir yra, bet jų išlaidos didesnės ir labai daug netikrumo, nerimo dėl neaiškios ateities“, – aiškina jis.

Pasakoju Vyteniui, jog pandemijos akivaizdoje Lietuvos vyriausybė žada paramą menininkams ir kultūros įstaigoms, organizacijoms. Man įdomu, kaip yra Jungtinėse Valstijose. „Tai pas jus Europa, – nė kiek nesistebi pašnekovas, – o Amerikoje šiuo klausimu nieko, nulis. Čia iš viso bandoma nukirst kultūrą kaip medį. Nors per Kongresą tokie siūlymai nepraeina, bet Donaldo Trumpo administracija vis mėgina sumažinti išlaidas kultūrai. Manoma, kad ją turi išlaikyti asmeninės iniciatyvos. Taip ir vyksta, nors dar yra likę valstybės remiamų organizacijų. Pavyzdžiui, „National Public Radio“ („Šalies visuomeninis radijas“) visų pirma išsilaiko iš privačių donacijų, o tik mažiau kaip 20 proc. reikiamų pajamų jie gauna iš valstybės biudžeto. Žmonės, tokie kaip aš ir turtingesni, mėgstantys jo klausytis, aukoja, kad išsaugotų „valdišką“ radiją. Visi Amerikos muziejai privatūs, išskyrus „Smithsonian Institution“ Vašingtone, kuris yra valstybinis susivienijimas, tačiau ir jis, manau, renka aukas. Niujorke veikia gal tik keletas „Smithsonian“ muziejų, visi kiti, net ir patys didieji – „Metropolitan“, MoMA ir pan. – išlaikomi žmonių lėšomis. Nors karantino metu jie užsidarė, vis tiek išgyvens, nes parduoti bilietai nėra svarbiausias jų pajamų šaltinis, jie jau turi surinkę metinius biudžetus. „Metropolitan Opera“, Niujorko Filharmonijos orkestras – taip pat privatūs. Nors bilietai brangūs (paskutinį kartą apsilankymas operoje man kainavo apie du šimtus dolerių), jiems vis tiek reikia aukų. Amerikoje yra daug turtingų žmonių, kurie, paaukoję pinigų kultūrai ar kažkokiam nonprofitui (ne pelno siekiančiam projektui – E. P.), šią sumą gali nurašyti nuo apmokestinamų pajamų. Tai vienintelis dalykas, padedantis kultūrai išgyventi. Bet ir čia būna įvairiai; dabar vienos įstaigos žmones atleidžia, kitos stengiasi darbuotojus išsaugoti. Visiškas chaosas.“

Agentūra, kurioje dirba Vytenis, priklauso dideliam britų konsorciumui WPP. Jungtinė Karalystė labiau rūpinasi socialinėmis garantijomis negu Jungtinės Valstijos. Tai, kad šios agentūros pagrindiniai klientai yra „Colgate-Palmolive“, o ne koks viešbutis ar smulkus verslas, leidžia tikėtis, kad ji išsilaikys. Epidemijos metu reikalinga ne tik dantų pasta, bet ir visi asmens higienos, valymo, dezinfekavimo produktai, kuriuos ši kompanija gamina. Anot menininko, tai šiek tiek pagerina jo situaciją ir nuteikia optimistiškai.

Vytenis su šeima gyvena Kvinse, tačiau dirba Midtaune (Manhatane), prie Centrinio parko. Iki karantino kasdien važinėdavo į savo biurą – valanda į vieną pusę, tiek pat atgal. Kelionėje tenka persėsti į kitą traukinį, kartais – du ar net tris. Labai daug laiko prabėga kelyje, tikriausiai dėl to jis taip dažnai fotografuoja gatvės gyvenimą, nepažįstamus žmones, dažniausiai pasislėpęs, bet dabar tapo šiek tiek lengviau, nes daugelis supranta, kodėl tai daroma. „Ką tik fotografavau stotyje, kurioje mačiau įvairių tarnybų atstovų, privalančių dirbti karantino sąlygomis – dalinasi dienos įspūdžiais menininkas. – Jie visiškai nesibaimino mano kameros, tikriausiai suvokė, kad dokumentuoju juos kaip atliekančius labai svarbius darbus. Nors šie žmonės nelaiko savęs didvyriais, kaip juos čia vadina, bet tikrai yra aukščiau visų kitų, saugiai likusių namie ant sofos. Medikai, transporto darbuotojai, policininkai turi dešimtis kartų didesnę tikimybę užsikrėsti, nes sukasi epidemijos židiny. Ar manęs nestabdo ir neveja namo policija? Niujorke ne. Matydami žmogų su kamera jie tikriausiai supranta, kad šis užsiima situacijos įamžinimu. Galiu atsistojęs fotografuoti nors ir vidury gatvės. Kitu atveju tikriausiai grūmotų: „Mauk iš čia!“, bet dabar pypina eiliniai automobiliai, o policininkai ramiai pravažiuoja pro šalį. Niujorke per parą tiek visko nutinka, kad pareigūnai įpratę nesigilinti į smulkmenas. Jei visus gaudytų ir baustų pagal smulkiausią įstatymo raidę, tam nebūtų galo. Jie koncentruojasi į esminius dalykus. Pavyzdžiui, labai retas atvejis, kad policininkas sustabdytų pėsčiąjį, einantį per raudoną šviesą. Intervalai gatvei kirsti labai trumpi ir, kai toks intensyvus eismas, jeigu lauksi kiekvieno žalio signalo, niekur nenusigausi. Kai nedaug mašinų, žmonės eina per gatvę žinodami, kad automobiliai pristabdys, ant jų nevažiuos. Kai Lietuvoje per gatvę einu kaip įpratęs Niujorke, kiti ima ant manęs rėkti ir drausminti.“

Prisimindamas tuos laikus, kuomet emigravo į Ameriką, Vytenis pasakoja visada svajojęs gyventi labai dideliame mieste. Gimęs ir kiek paaugęs Kauno senamiestyje, būdamas ketverių ar šešerių kartu su tėvais architektais persikėlė į Vilnių, čia baigė M. K. Čiurlionio meno mokyk­lą, po to Dailės institutą, bet visada manė, kad šis miestas jam per mažas. Patiko megapoliai – Berlynas, Paryžius ir, be abejo, Niujorkas, kaip šios svajonės grietinėlė. Amerika netraukė, bet Didysis Obuolys – net labai. Todėl, vos tik atsiradus galimybei išlošti „Žaliąją kortą“ (Green Card) JAV vizų loterijoje, jis pabandė ir iš antro karto laimėjo. „Kai gavau tą džiugų pranešimą, buvau Suomijoje, meno rezidencijoje, – prisimena V. Jankūnas. – Su šeima susitvarkėm dokumentus ir išvykom. Ir pradžių buvo tikrai sunku. Nežiūrint koks tavo išsilavinimas ir ką atvykęs turi, vis tiek esi užsienietis, o jais čia nepasitikima. Nelengva rasti darbą, užtrunka, kol įsikuri.“ Vytenio pirmieji darbai Niujorke buvo patys įvairiausi: plušo ir pagalbiniu juodadarbiu statybose, ir remonto meistru. Pasak jo, susidaro uždaras ratas: visiems reikia žmogaus su patirtimi, o tos patirties nėra, nes negauni galimybės dirbti. Būtent šiuos dalykus atskleidžia vienas menininko projektų „Where is My Fuckin’ Experience“ („Kur mano prakeikta patirtis“, 1999), eksponuotas Niujorke, Antologijos filmų archyve. „Tas nepasitikėjimas visiškai suprantamas, – ramiai dėsto savo požiūrį jis. – Pasaulis didelis, į Niujorką atvažiuoja galybė įvairiausių žmonių. Kita vertus, yra kitokio pobūdžio pasitikėjimas: čia niekam neįdomūs žinias patvirtinantys diplomai ar panašūs popieriai. Vieninteliai dalykai, kurių reikia ieškančiam geresnio darbo – legalus statusas ir tavo reziumė, kurioje būtų parašyta, kur mokeisi, ką baigei, kokia tavo patirtis. Manęs niekad niekas nereikalavo jokių diplomų ar kitokių įrodymų. Tiesa, kartais jie paprašo telefoninių rekomendacijų. Mes užaugom Lietuvoje, kur svarbiausi yra dokumentai, o čia kitaip, žmonėmis pasitikima. Jei esi gabus ir parodai stiprų darbų portfolio, turi šansų gauti darbą.“

Lietuvoje skulptūros studijas baigusio menininko kūrybinė veikla ilgainiui pakrypo į tapybą, vėliau – į tarpdisciplininius menus, o pastaruoju metu jis užsiima menine fotografija. Vytenis prisipažįsta niekada nenorėjęs studijuoti skulptūros – visą laiką svajojo būti tapytojas. Tačiau, anot jo, tuo metu Čiurlionio meno mokykloje renkant klases pritrūko skulptorių. „Žinai, kaip kartais suaugusieji manipuliuoja vaikais? „Tu gali, tai labai įdomu…“ Netrukus pasijutau įstrigęs, nes visą mano kūrybinę patirtį sudarė skulptūros studijos“, – prisimena jis. Stojant į Dailės institutą, Vyteniui nebuvo jokių galimybių rinktis tapybą, nes jis tiesiog neturėjo tapybos darbų pavyzdžių. Teko tęsti skulptūros mokslus… Baigęs dėstė studentams piešimą. Kaip tik tuo metu atgavome Nepriklausomybę, įvyko lūžis ne tik valstybės santvarkoje, Dailės akademijos struktūrose, bet ir Vytenio pasirinkimuose: būtent tada nusprendė, kad, būdamas laisvas žmogus, jis neprivalo daryti to, ko nenori.

Ligi tol visose menininkų gildijose egzistavo griežtas susiskirstymas: tapytojai, skulptoriai, dizaineriai, keramikai etc., ir peržengti iš vienos kastos į kitą buvo praktiškai neįmanoma. „Anksčiau netgi dažų negalėjai nusipirkti, jeigu nebuvai oficialiai pripažintas, t. y. mokslus baigęs, tapytojas, – paaiškina Vytenis. – O vėliau gauti dažų tapo dar sudėtingiau, nes viskas dingo. Kai pradėjau tapyti, nepriklausomoje Lietuvoje jau formavosi naujos srovės, naujos menininkų grupės, kai kurioms iš jų priklausiau. Niekas nebekreipė dėmesio, ar esi skulptorius, ar bet kas kitas. Nusprendžiau imtis to, kas man prie širdies. Nors fotografija domėjausi visą laiką, bet tarybiniais laikais buvo problema gauti reikiamą įrangą, kameros buvo brangios. Vis tiek fotografavau, pats ryškinau nuotraukas, turėjau savo fotolaboratoriją. Atvykęs į Ameriką vėl prisiminiau tapybą, tačiau, jei neturi savo atskiros studijos, tai tampa problema – namuose, kaip kokiame sandėlyje, labai greitai visko prisikaupia. Kaip tik prasidėjo skaitmeninė revoliucija, o man reikėjo darbo. Nusprendžiau įsigyti kompiuterį ir imtis kompiuterinio dizaino, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Tuo pat metu fotografija taip pat tapo prieinamesnė – ji nebereikalavo nei specialios darbo vietos, nei daugybės įrankių ar daiktų. Turiu išsaugojęs begalę juostelių, todėl įsigijau gerus skenerius. Skaitmeninimas atima nemažai laiko, tačiau vis bandau juo užsiimti, kažką sukurti iš tų juostų, prifotografuotų Amerikoje. Vienintelė skaitmeninės fotografijos problema, kad prisikaupia labai daug medžiagos, tūkstančių tūkstančiai kadrų. Regis, praeina amžinybė, kol juos visus peržiūri.

Tiesa, mano darbai nėra grynoji fotografija, nes šiame žanre konkuruoti labai sudėtinga. Užtenka vien instagrame pasižiūrėti, kiek daug pasaulyje fotografų – neįtikėtina. Aš eksperimentuoju, bandau įvairius dalykus. Kartais pavyksta puikus kadras, kuriam daugiau nieko nereikia, o kartais man norisi jį pakeisti: naudoju koliažą, manipuliuoju sluoksniais, spalvomis. Būdamas menininkas platesne prasme, stengiuosi sujungti fotografiją ir tapybą, kaip kažkada popmene tą darė Andy’is Warholas ir kiti. Kartu su fotovaizdu galiu derinti piešinį, kompiuterinę grafiką, ką tik noriu. Nesuprantu ortodoksinio požiūrio, neva fotografijoje nevalia nieko keisti. Jeigu siekiama, kad nuotrauka būtų šimtu procentų autentiškas dokumentas, tada – taip, bet jeigu tai yra menininko vizija, tokiu atveju fotografija tampa priemone saviraiškai arba medžiaga interpretavimui. Jau nuo Eugène’o Delacroix laikų menininkai ją pasitelkdavo kaip pagalbinį įrankį: nebereikėjo ieškoti, kas pusdienį sustingęs išsėdės šaltoje studijoje, nes galima tapyti aktą ar portretą iš nuotraukos arba pagalvoti, ką naujo iš turimo fotografinio vaizdo sukurti. Maurice’as Utrillo taip padarė gerą karjerą – prisipirko fotoatviručių ir net neišeidamas iš namų pritapė daugybę peizažų. Nors niekas tuo nesigiria, bet fotografija – plačiai paplitęs palengvinimas, idealus įrankis tapytojams, skulptoriams ir kitiems kūrėjams.“

Pastebiu, kad per 25 metus gyvendamas Amerikoje Vytenis gimtąją kalbą išsaugojo be jokio akcento. Jo manymu, tam pasitarnavo dažni susitikimai su draugais ir gana aktyvia Niujorko lietuvių bendruomene. Nors atvykdamas menininkas jau mokėjo angliškai, tačiau Valstijose jam teko sparčiai tobulinti kalbos įgūdžius, nes niujorkiečiai šneka šiek tiek kitaip. „Juokinga prisiminti, – šypsosi jis, – bet tam, kad suvokčiau naudojamų žodžių kontekstą, teko žiūrėti daug TV serialų, tokių kaip „Zainfeldas“ (Seinfeld) ir „Draugai“ (Friends), kurie buvo kuriami Niujorke. Taip mokiausi gyvos kalbos, frazių, posakių. Čia gali išgirsti įvairiausių akcentų: indų, jamaikiečių, lotynų amerikiečių, ispanų, kinų – norėjau suprasti, ką žmonės šneka, nes man su jais reikėjo bendrauti.“

Kalbėdamas apie galimybes pristatyti savo kūrybą didžiausioje pasaulio meno scenoje, menininkas pastebi, kad yra įvairių kelių. Ypač tam tinka konkursai, bet jis šiuo metu į tai nesikoncentruoja: „Eiti per galerijas ir joms tinkamai pateikti savo kūrinius – atskiras užsiėmimas. Tam reikia laiko, kurio trūksta. Kadangi turiu pastovų darbą, kuriame uždirbu pinigus, man įdomesnė pati kūryba nei jos reprezentavimas. Galimybės kažkur pasirodyti ateina savaime, dažniausiai iš Lietuvos. Turėjau keletą personalinių parodų ŠMC, Kauno fotografijos galerijoje, „Meno parko“ rengtame festivalyje, buvau kviečiamas ir į kelias grupines parodas. Kolekcininkai mane žino, „Lewben Art Foundation“ yra įtraukę į savo katalogus. Niujorke esu dalyvavęs konkursuose ir netgi laimėjęs „New York Foundation for the Arts“ stipendiją – aštuonis tūkstančius dolerių. Vėliau buvo „Sotheby’s“ surengta paroda – nors ir grupinė, bet gana prabangi, kiekvienam autoriui jie suteikė daug vietos. Nesiverčiu per galvą dėl to, kas mane atstovaus, nes esu gana savikritiškas – kai turėsiu sukaupęs pakankamai daug stiprių fotografijos darbų, galbūt kreipsiuosi į rimtas NY galerijas.“

Niujorke gyvena nemažai lietuvių menininkų, tačiau Vytenis nepastebi tarpusavio konkurencijos, nes šis miestas yra milžiniškas ir vietos jame pakanka visiems. Veikiau čia kuriantys lietuviai jaučia emocinį bendrumą, gaila, kad retai susitinka. „Kiekvienas verdame savo sultyse. Yra tokia lietuvių kuruojama „Undercurrent“ galerija, kuri neseniai iš Manhatano persikėlė į Brukliną. Joje eksponuotis turi šansą kiekvienas, kuriantis gerą meną. Tačiau šiai galerijai sunku išsilaikyti, nes rengiamoms parodoms reikia iš kažkur pramušti finansavimą, o tai nėra paprasta. Viskuo privalo pasirūpinti patys dailininkai, – pasakoja kūrėjas. – Kai ši galerija priklausė SLA (Susivienijimui lietuvių Amerikoje), aš ten taip pat surengiau savo parodą, bet tuo metu buvo paprasčiau, nes ją išlaikė lietuvių organizacija, tad pinigų reikėjo tik ekspozicijos įrengimui, o dabar dar ir galerijos nuomą turi susimokėti. Tarp lietuvių menininkų Niujorke trinties nėra, nes mūsų mažai. Įsivaizduok, netgi Žilvinas Kempinas ar Ray Bartkus neturi juos atstovaujančių galeristų. Niekur pasaulyje nėra tiek daug galerijų kaip Niujorke ir, atrodo, tų galimybių šitiek daug, bet apsilankęs pamatai, kokį prastą meną kai kurios jų pristato, o pakliūti ten taip sudėtinga. Sunku suprasti principą, kodėl taip yra.“

Mintimis vis persikeldami iš vieno žemyno į kitą ir vėl atgal svarstome, ar žmogus, gimęs, augęs, subrendęs Europoje, tačiau bemaž dvidešimt penkerius metus gyvenantis Jungtinėse Valstijose, vis dar europietis, ar jau amerikietis? Į ši klausimą atsakyti Vyteniui nėra lengva: „Tiek metų pragyvenęs Europoje, tikriausiai niekada jos neprarasi. Iš kitos pusės, per tiek laiko Amerikoje įgyji kažką, ko neturi europiečiai. Dar kitas lygmuo – būti Amerikoje postsovietiniu europiečiu. Taip susiklostė, jog netgi čia, Niujorke, laisvalaikiu aš daugiausiai bendrauju su lietuviais menininkais Žilvinu Kempinu, Juliumi Ludavičiumi, Ieva Mediodia, architektais Sauliumi Geču, Daniumi Glinskiu. Pastebėjau, kad yra skirtumas tarp kažkelintos kartos amerikiečių ir išeivių iš Vakarų Europos – Prancūzijos, Ispanijos, Airijos. Pastaruosius lengviau priimame, nes jie panašaus likimo: neblogai supranta ir Ameriką, ir Europą, ir mus. Tuos „tikruosius amerikonus“ vėl galima išrūšiuoti sluoksniais: vienų tėvai – atvykėliai iš Europos, kiti net nežino savo kilmės. Mažiausiai pritampu prie tų, kurie čia gyvena karta iš kartos – jų visiškai kitoks supratimas.“

Prisiminus vieną naujausių fotomenininko darbų serijų – labai tapybišką projektą „Living in the Negative Space“ („Gyvenimas negatyvioje erdvėje“, 2020), kalba pakrypsta apie Niujorko benamius, kurių padėtis šiuo metu ypač nepavydėtina. Pasak Vytenio, miesto valdžia kaip anksčiau, taip ir dabar mėgina jiems padėti, yra įsisteigusios tam skirtos organizacijos, tačiau ši problema – ne tik bedarbystės klausimas. „Daugeliui gal sunku suprasti, kad valkatavimas – tai psichinis sutrikimas ir kažin, ar šiems vargšams padėtų medicina. Tais metais, kai atvykau į Niujorką, valstijos administracija sumažino finansavimą psichinės sveikatos gydymui, užsidarė daugybė psichiatrijos ligoninių, nemaža dalis jų pacientų atsidūrė gatvėse. Yra daugybė prieglaudų, tačiau benamiai jų nemėgsta, neva juos ten apvagia, be to, jie nori gyventi taip, kaip jiems patinka. Paprastai praeidamas į šiuos žmones nekreipiu dėmesio – jie neagresyvūs, nelenda, netrukdo. Kaip aš turiu teisę vaikščioti gatve, taip ir jie turi teisę ten gulėti. Ar niekada nekildavo jokių incidentų juos fotografuojant? Ne, nes stengiuosi tą daryti diskretiškai, per daug nelendu į akis. Kartais vienas kitas už tai paprašo pinigų. Bandau kuo mažiau rodyti jų veidus, nors nežinau, ar jiems tai rūpi. Noriu atkreipti dėmesį ne į konkrečius asmenis, o į pačią situaciją. Negatyvo efektas kaip meninė priemonė fotografijoje naudojamas labai seniai, bet aš pamaniau, kad šitame kontekste ir meninė raiška, ir tiesioginė literatūrinė pavadinimo prasmė atspindi tai, ką mėginu parodyti. Tokie žmonės kaip mes, turintys darbus, butus, pareigas šeimai, gyvena lyg kitame pasauly, paralelinėje visatoje. Pabandžiau apie tai kalbėti ne dokumentiniais, o meniniais kūriniais. Galbūt šie mano darbai nesukels visuomenėje tokių revoliucingų reakcijų kaip Iljos Repino „Burliokai prie Volgos“, bet jie taip pat atspindi socialinę realybę. Kai šią seriją, pristatytą vienam konkursui Amerikoje, meno kritikė pavadino socialiniu realizmu, iš pradžių norėjau protestuoti, bet paskui nusprendžiau nesiginčyti, nes JAV minėtajai meno krypčiai priskiriamas netgi Charlesas Dickensas. Šis projektas turėjo būti eksponuojamas Vilniaus meno mugėje „ArtVilnius’20“, bet ji dabar nukelta į vasaros galą ir neaišku, ar iš viso įvyks. Jis man labai siejasi ir su dabartinio viruso situacija.“

Tai, ką Vytenis pasiūlė šiai publikacijai „Nemune“, jo teigimu, yra truputėlį eklektiškas mišinys, dokumentinė fotografija su asmeninės vizijos „filtru“. Pats šiandieninės situacijos dokumentavimas kūrėjui nėra įdomus, iš kaupiamos fotografinės medžiagos jis siekia sukurti meninį projektą. Niujorkas, tapęs pasauliniu pandemijos epicentru, Vytenį nuteikia filosofiškai: „Labai keistas dalykas. Gal dėl to, kad mirštančiųjų procentas kol kas nedidelis, ne masinis, kol priartėsi prie kokio nors artimai pažinoto mirusio žmogaus, gali praeiti gana daug laiko, kad sureaguotum: o, matai!.. Viskas regisi kaip kine. Bombos nekrenta, namai nedega, susirgusieji iškeliauja tyliai. Medikai, ligoninėse susiduriantys su visai kita realybe, patiria sunkiai pakeliamą emocinį krūvį. O mes stebimės kinematografiškai gražiai ištuštėjusiu miestu ir, negalėdami susitikti su draugais, patiriame riboto bendravimo nepatogumus.“

Vos prieš keletą mėnesių apie tokią neįtikėtiną situaciją niekas negalėjo nė pagalvoti: tiek aukų, sugniuždytų žmonių, žlugusių gyvenimų ir verslų. Ar šiomis aplinkybėmis brėžiasi kokia nors Vytenio kūrybinio projekto kryptis, gimsta vizija? „Kol kas nežinau, – prisipažįsta menininkas, – kryptis atsiras, kai aprėpsiu ir susidėliosiu visą turimą medžiagą, kurią kasdien vis papildau. Nors eidamas gatvėn fotografuoti turiu tikslą ir planą, žinau, ko noriu, bet čia, skirtingai nei tapyboje, svarbu ne tai, ką įsivaizduoju, o tai, ką pamatau: tam tikrą akimirką keistai krentančią šviesą, netyčia atsiradusius žmones. Iš surinktų atvaizdų bandau formuoti šią seriją kaip koliažą. Kai kas į meną žiūri kaip į projektą, besiremiantį konkrečiomis tezėmis: iš pradžių jie suplanuoja, ką nori padaryti, ir po to ta linkme pradeda kurti. Šiuo klausimu yra keletas meno teorijų, viena iš jų teigia, kad tai bullshit. Tas projektų rašymas – kaip nesibaigiantis koledžas. Pritariu aštuntojo–devintojo dešimtmečių amerikiečiams, Jaspero Johnso kartos menininkams, tvirtinusiems, jog kuria todėl, kad kitaip negali. Ir tai – jokia ne koncepcija, o kuriančio žmogaus gyvenimo projektas, iš anksto nesusiplanuota jo saviraiška. Dabar vaikštau po miestą ir fotografuoju, paskui žiūrėsiu, kas iš to gausis; ir tame nėra chaoso, tik kitoks principas.“

Baigiantis pokalbiui menininkas vėl išsiruošia į vakarėjantį Niujorką, kuris niekada nemiega, tik šįkart snaudžia, alsuodamas skausmingai tyliai, lyg didžiulis sužeistas šuo, ir nežinia, kiek laiko jam prireiks išsilaižyti savo žaizdas.

2020-04-20