fbpx

Marius Repšys: „Būk vanduo“

Kalbino Monika Budinaitė

Su aktoriumi Mariumi Repšiu susipažinome „Open Books“ literatūros festivalyje. Šventinės vakarienės metu pasakojome apie nuveiktus darbus, dalinomės ateities planais, kurie, tuo metu atrodė, jei tik darysime, neabejotinai išsipildys.

Ir štai, šį kartą „susitinkame“ virtualiai, prabėgus pirmosioms karantino savaitėms, kuomet aiškiausias dalykas – nežinomybė.

Nesiekdami to slėpti ar kaip nors vengti, nutarėme tiesiog kalbėtis kaip išeis, neapeidami temų, nemaskuodami nerimo, bet ir nenukabindami nosies. Nes tai, kas prasideda, būtinai ir baigiasi.

Mariau, bandėme susitikti dar vasarį. Tuomet sakei „žiaurus mėnesis, keturi „Išvarymai“, premjera, dvidešimt spektaklių, kino filmavimai, reklamos…“ Nutarėme palaukti ramesnio laiko. Papasakok apie tą pašėlusį metą. Dvidešimt spektaklių skamba neįmanomai. O gal tokia yra Tavo ir apskritai aktorių kasdienybė?

Vasaris iš tikrųjų buvo ypatingas. Dienotvarkė įtempta – keldavausi anksti ryte, rašydavau, kurdavau. Tuomet skubėdavau į gastrolių autobusą, vežantį į kitą miestą – jame skaitydavau, klausydavausi muzikos. Po spektaklio, dažniausiai jau vėlai vakare, – kelionė namo. Ir šitaip praktiškai kas dieną.

Galbūt kažkam tai atrodo sunku, bet man tokia rutina yra didelė šventė. Kalbu be jokios pompastikos. Niekuomet tuo nesiskundžiau, nes niekuomet ir nesijaučiau vargstantis. Atvirkščiai, galiu drąsiai sakyti, jog tokį tempą dievinu.

Žinoma, pasitaiko dienų, kai norisi viską mesti, nuo visko bėgti, bet tokios nuotaikos dažniausiai pasitaiso iki kito vakaro, kada išėjęs į sceną pajuntu publikos alsavimą. Tą akimirką ir vėl grįžtu į save.

Kalbi taip, tarsi spektakliai dar tebevyktų. Bet ar jau apsipratai su pasikeitusiomis aplinkybėmis?

Taip. Dabar sunku patikėti, kad tokia realybė. Regis, visai neseniai turėjau daug darbo, buvau užimtas nuo ryto iki vakaro, o dabar štai, sėdžiu namie – „ilsiuosi“.

Kita vertus, suprantu, kad visa tai ne amžina, todėl branginu šį laiką. Žinoma, kai rudenį atidarys Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, gyvenimo tempas ir vėl pasikeis, arba ne. Tiesą sakant, jau lioviausi prognozuoti ir spėlioti. Ateitis parodys. O dabar laikas namams, laikas sau.

Koks tas laikas?

Stengiuosi į viską pažiūrėti pozityviai – pagaliau atrandu laiko šeimai, kitoms savo veik­loms, stengiuosi nešvaistyti nė minutės veltui. Kasdien ką nors kuriu.

Atsitraukei nuo scenos, bet radai kitą platformą saviraiškai. Skamba ne kaip pauzė kūryboje, o veikiau kaip kūryba pauzėje. Ką kuri?

Muziką. Tiek klasiką, tie hiphopą, dabstepą. Neapsiriboju vienu žanru. Noriu būti kuo universalesnis. Beje, neapleidžiu ir fortepijono. Kantriai, kas dieną sėdžiu ir mokausi kūrinių. Kai kuriuos kažkada mokėjau, dabar mėginu prisiminti. Ruošiuosi savo naujam monospektakliui.

Ar tai reiškia, kad imi ir dramaturgo, ir režisieriaus vairą? Gal išduosi, koks tai spektaklis, kada žiūrovai gali jo tikėtis?

Ne, dramaturgo ar režisieriaus naštos tikrai nesiimu. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Spektaklį režisuos mano brolis Mantas. Jis taip pat baigė studijas pas Gintarą Varną. Mano užduotis šiuo atveju bus suvaidinti, kas parašyta, ir padaryti tai būtent taip, kaip jis paprašys.

Kurti kartu su broliu yra tikras malonumas. Nors abu turime savo nuomonę, kurios ne visada sutampa, stengiamės būti lankstūs ir vienas kito klausytis.

Premjera šiuo metu keliama į rudenį. Kalbant apie temą, daug neišduosiu. Gal tik, kad tai spektaklis apie žmonių psichinius sutrikimus. Nagrinėsime šią temą iš įvairių perspektyvų. Gilinsimės, kas yra pamišimas, o kas – ne. Kaip visa tai pasireiškia kultūroje ir socialinėje aplinkoje. Tikiuosi, kad mums pavyks pastatyti tokį spektaklį, kuris palies plačią auditoriją.

Neseniai pakeitei Volando vaidmenį atliekantį aktorių ilgamečiame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Meistras ir Margarita“. Įsilieti į jau susigyvenusį kolektyvą turbūt pasirodė nelengva užduotis?

Visada žavėjausi šiuo šedevru. Mane nuolatos masino Volando ištarti žodžiai apie Dievą, tikėjimą, lemtį, žmogaus mirtingumą, jo laikinumą. Tiesą pasakius, tai buvo didžiausias iššūkis mano aktoriaus karjeroje, nes kiti aktoriai šiame spektaklyje praleido dvidešimt metų. Dvidešimt metų! Per tą laiką užaugo kelios kartos, subrendau ir aš pats.

Kažkada visai netyčia pasakiau, kad norėčiau suvaidinti Volandą, ir štai, po pusės metų sulaukiu trupės vadovo skambučio. Prisipažinsiu, niekad taip nesijaudinau, kaip prieš šią premjerą. Tai buvo ypatinga patirtis. Apskritai, Dainius Kazlauskas, kurį pakeičiau, man yra tas aktorius, kuriuo norisi sekti. Perimti jo vaidmenį buvo didžiulė garbė. Vertinu tai kaip labai svarbią aktorinę patirtį.

Ar turi širdžiai mieliausią spektaklį, vaidmenį?

Be galo sunku išskirti kelis vaidmenis, bet, jei tektų, tai greičiausiai būtų Vandalas Oskaro Koršunovo „Išvaryme“. Dar apsišaukėlis Dimitrijus Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“ ir Abraomas Yanos Ross režisuotame spektaklyje „Mūsų klasė“.

2020-04-20
Tags: