All changed, changed utterly:   
A terrible beauty is born.

Pasaulinis karantinas daugelį priklausančiųjų vidurinės ir aukštosios kultūros pasauliams privertė prisiminti skirtingas knygas bei artefaktus. „Dekameroną“ – nes epidemija tikra ir karantinas tikras; „Marą“ – nors romane maras metaforiškas, simbolinis, alegorinis, bet vis tiek; „Mirtį Venecijoje“ – keista, labiau knygą, o ne filmą, bent jau vertinant pagal anglakalbių tviterį; paslaptingai žmonių negausius Edwardo Hopperio paveikslus; žinoma, Aleksandro Puškino „Puotą maro metu“ bei daugybę kitų. Gi ypatingų pretenzijų neturintieji iš savų kultūros sandėliukų lenktyniaudami traukia visokį distopinį kiną. Galiausiai patys pižoniškiausi, išugdyti spekuliatyviųjų realistų, Marko Fisherio ir panašių retrofuturizmo giedorėlių, brutalistinės architektūros ir „Ghost Box“ markės produkcijos, negalėjo apeiti to, kas akivaizdu: virusų užplombuoti kruiziniai laivai, prabangūs viešbučiai pasiturintiesiems –tai juk grynai iš vėlesnių Jameso Grahamo Ballardo romanų. Viskas išties taip.

Pasaulinis karantinas padovanojo ir gausybę vizualiojo meno – nuostabaus, kam gi apsimetinėti, iš tiesų nuostabaus. Dešimtys tūkstančių gatvių, aikščių, oro uostų, prekybos centrų, stadionų, kadaise prikimštų žmogienos ikrų, fotografijų – visa tai tuščia, vaiduokliška, tikriausiai tylu, tik aidas ten vaikštinėja, atsimušdamas nuo sienų, papuoštų dabar jau visiškai nereikalingais niekais, tokiais kaip reklama ir kultūrinių renginių plakatai. Šiuo metu esu Rygoje, o mano mėgstamiausias užsiėmimas – pasivaikščiojimai (čia neuždrausta, jei po vieną ar dviese) ir melancholiškas skelbimų stulpų apžiūrinėjimas. Štai ji, tikroji ateitis, kurią pažadėjo praeitis, bet ji taip ir nepasirodė, nors, regis, kas gi galėjo sutrukdyti nuostabiagarbanio Filipo Kirkorovo koncertui Rygos arenoje ar Johnui Cleese’ui viešai visus nuodyti atsibodusiais juokeliais (montypythonietis senatvėje tapo panašus į aktorių Jurijų Jakovlevą senatvėje), o kas – atšaukti ramią, bet neabejotinai įdomią parodą apie modernistinę Kauno architektūrą? Kaip sustabdyti Ivaną Dorną, nešantį Latvijai naujausią elektronikos klyksmą? Žmonija buvo įsitikinusi, kad niekaip. Bet staiga kažkas nebylus ir negailestingas nematoma ranka visą šią ateitį surinkęs krūvon išmetė į šiukšlių dėžę. Daugiau nebėra koncertų ir parodų, o jų neįvykusio buvimo ženklai kabo, primena apie save, liūdnai erzina lyg komunizmo šmėkla deridiškoje analizėje „Komunistų partijos manifestas“. „Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo pabaigą“, – prieš dešimt metų rašė M. Fisheris; ir štai mes matome kompaktišką pasaulio pabaigą, tiksliau, jos repeticiją, dar net ne generalinę Armagedono peržiūrą, o kaip nebuvo neoliberalaus kapitalizmo nei pabaigos, nei krašto, taip nėra. Šiomis dienomis redaguoju vienos iš M. Fisherio knygų vertimą į rusų kalbą, tad dažnai pagalvoju, ką jis pasakytų, jei pamatytų visiškai tuščią Pikadilio aikštę? Kokiai vėlyvojo kapitalizmo atmainai – lemtingajai ar klaikiajai – priskirtų?

Tai štai: keista, bet niekas (arba beveik niekas) šiandien neprisiminė prieš septynerius metus susuktos pasaulinio karantino vaizdo juostos ir garso takelio. O juk joje beveik tuščia Roma: renesanso bažnyčia, manieristų vila, barokinis baseinas, didžių veikėjų figūros. Ten nuo nežinomo negalavimo staiga miršta kinas. O skambančios muzikos neįmanoma nepavadinti kilnia ir tyra, tai liūdno mirties angelo muzika. Ten idealūs akmeniniai stabai išnyra drauge su netobulais žmogaus kūnais prabangios Italijos augalijos fone. Pagaliau ten šaudo patranka, kuri miestui ir pasauliui paskelbia kažką iškilmingo: išmušė valanda.

2020-04-20