MIESTAS ANT MEDŽIO ARBA SEMIOTINIAI PARADOKSAI
Tomas Venclova
Buvau visiškai užmiršęs šį straipsnį – berods, jo niekada neperspausdinau. Dabar, iš naujo skaitydamas, truputį stebiuosi, kaip prieš šešiasdešimt metų jis prasmuko pro sovietmečio cenzūrą. Na, bet 1967-ieji – bene laisviausi ligi pat Gorbačiovo „pertvarkos“ (artėjo Prahos pavasaris, jį numalšinus pasidarė blogiau). Be to, „Nemuno“ žurnalas, pradėjęs eiti Kaune, mieste su prieškarinėmis laikinosios sostinės tradicijomis, nemažu senosios inteligentijos bei nepaklusnaus jaunimo sluoksniu, buvo sumanytas kaip eksperimentinis, bandąs rizikingesnes temas ir požiūrius, reprezentuojąs didesnį meninį ir papročių diapazoną negu Vilniaus spauda. Turėjo reikšmės ir tai, kad redakcija dirbo per šimtą kilometrų nuo valdžios kabinetų (panašiai ir Estijoje – „antrasis miestas“, Tartu, buvo kiek laisvesnis už Taliną). Mėginau ten prakišti „abejotinų“ tekstų – kartais pavykdavo.
Straipsnis aniems laikams įžūlus, net provokatyvus, parašytas taip, tarsi autorius ir skaitytojai gyventų Vakarų šalyje ar bent „revizionistinėje“ Lenkijoje. Tai matyti jau iš jame minimų vardų: Proustas, Kafka, Valéry, Apollinaire’as, Eliotas, Chagallas, Wittgensteinas, Cvetajeva, Mandelštamas ar, sakysime, formalistas Tynianovas. Nėra jokio daugmaž privalomo autoriaus – tik draudžiamieji (na, tarkime, pusiau draudžiamieji), o Pasternakas, prieš septynerius metus mirtinai užpjudytas dėl „Daktaro Živago“, pavadintas vienu iš kompetentingiausių meno srityje žmonių. Iš lietuvių – tik Donelaitis ir Čiurlionis, pastarasis vėl su įtartinu komentaru. Kalbant apie meno padėtį, nepamirštama „kvailų ir piktų išorinių pavojų – tokių kaip valdininkiškas įkarštis ir fašistinio tipo antikultūrinis azartas“, primenama, kad „tuo tarpu kankinamės anaiptol ne dėl individualybių pertekliaus“. Straipsnį galima vadinti šiokiu tokiu kultūrinės laisvės ir įvairovės manifestu ar manifestėliu. Aprašomos pasaulinės literatūros ir dailės tendencijos, bet taip, tarsi jos galiotų (atseit, turėtų galioti) ir Lietuvoje. Nuo pat pradžių tvirtinama, kad mūsų amžiuje pats autorius tėra „savo meninės kalbos teisėjas“. Na, o partinė kritika? O tarybinis skaitytojas? Žodžiu, idealistinis ir modernistinis šiupinys, ignoruojąs vienintelę teisingą ideologiją, iš tolo trenkiąs svetimu užkratu, kaip pasakytų bet kuris oficialus asmuo.
Tada labai domėjausi Jurijaus Lotmano semiotika, ji atrodė (ir buvo) išeitis iš troškinančios, visiems peršamos estetikos. Straipsnyje bandau perpasakoti daugelį jos teiginių, kartais gal klysdamas, nuo savo mokytojo nukrypdamas. Dabar matau tekste ir snobizmo, ir pretenzijos, ir ne visada apgalvotų minčių, ir šiandien nebevartojamų terminų – bet tai savotiškas praeities dokumentas. Drįstu viltis, kad viena kita jo tezė tinka ir mūsų laikams.
Beje, meno teoretikas, minimas pirmojoje straipsnio eilutėje, yra marksistas Anatolijus Lunačiarskis.
Tomas Venclova
Kadaise vienas žinomas meno teoretikas aplankė Paryžiuje Marko Šagalo dirbtuvę. Jaunas tapytojas pademonstravo jam seriją keistenybių: čia buvo pakibę ore laikrodžiai, skrajojančios karvės ir smuikininkai ant stogų. Teoretikas ilgokai gūžčiojo pečiais ir pagaliau paklausė:
– Atleiskite, o kodėl jūsų dangus – ne dangus, o šokoladiniai kvadratėliai!
Šagalas atkirto:
– Žinote, šiame paveiksle tai būtina.
Anekdotiškas atsitikimas lyg epigrafas dera šiuolaikinio meno istorijai. Normatyvinė estetika iš esmės panaikinta. Srovės, pakraipos ir mokyklos dar egzistuoja, bet jų pasaulyje vis daugiau, ir jos vis dažniau išstumia vienos kitas. O šalia srovių, mokyklų, generacijų esti asmenybės, individai, atsiskyrėliai. Jiems šiuolaikinis menas daugiausia skolingas.
Tiek eilėse, tiek tapyboje, tiek – truputį kita prasme – architektūroje įsivyravo grynai funkcionalinis priėjimas. Leidžiama bet kokia meninė priemonė, jei autorius jaučia (jis sugeba įtikinti pakankamą kiekį vartotojų), kad ji yra savo vietoje, suteikia meninį efektą – ar bent stebina, šokiruoja, atrodo netikėta. Autorius iš esmės lieka vienintelis visiškai kompetentingas savo meninės kalbos teisėjas.
Šiandien dar sunku pasakyti, ar šis principinis persiorientavimas išėjo menui į sveikatą. Šiaip ar taip, jo pasekmes stebime beveik visame pasaulyje. Reginys, ką ir besakyti, įdomus. Vienur kitur procesas dar nėra toli pažengęs; bet jis, matyt, neišvengiamas. Modernioji poezija ar dailė – labai keistas konglomeratas. Tokio meninių kalbų mišinio, kaip šiandien, niekada istorijoje nėra buvę. Naudojamasi bet kokia tradicija – žinoma, pirmiausia užmiršta ar šalutine; žaidžiama su bet kokia tradicija, pasipriešinama bet kokiai tradicijai. Viskas leidžiama; draudžiamas nebent perdėtas rimtumas, ironijos stoka.
Apie tai galima pasakyti daug gero ir šį tą blogo; bet tai – faktas. Gal tradicinė menotyra pergyvena krizę kaip tik dėl šios meninių kalbų įvairovės, dėl fantastiškai skirtingų ir ekscentriškų meninių tekstų gausybės. Poetika ar dailės teorija nebemoka susidoroti su našta, kurią jai užkrovė dvidešimtasis amžius. Atsiranda beveik tiek pat požiūrių, kiek kūrinių, ir kritikoje vyrauja ta pati painiava, kaip ir jos objekte. Meninės naujovės kartais lengva ranka „nurašomos“, kartais beatodairiškai ir neargumentuotai giriamos, neskiriant madingų ir praeinančių dalykų nuo tikro indėlio į žmonijos kultūrą. Sukurti mokslinę, tikslią, beasmenę menotyrą – tradicinės pakaitą ar bent labai rimtą papildymą – pribrendęs mūsų laiko uždavinys. Būtina suprasti pačią meninio teksto, meninio pranešimo esmę, jo skirtumą nuo kitų pranešimų. Nenuostabu, kad bandoma perkelti į menotyrą lingvistikos ir informacijos teorijos metodus, paversti ją komunikacijos teorijos dalimi.
Kalbotyra humanitarinio ciklo mokslams šiandien yra maždaug tas pat, kas matematika fizinio ciklo mokslams. Kaip ir matematika, ji susikūrė galingą abstraktų aparatą, pritaikomą labai įvairiose srityse. Viena iš tų sričių – poetika plačia to žodžio prasme. „Poetikos uždavinys, – sako bene žymiausias mūsų laiko kalbininkas Romanas Jakobsonas, – yra atsakymas į klausimą: kas paverčia pranešimą meno kūriniu? Turėdami galvoje, kad lingvistika yra bendrasis kalbinių struktūrų mokslas, galime laikyti poetiką jos neatskiriama dalimi. Daug poetinių bruožų išaiškina ne tik mokslas apie kalbą, bet ženklo teorijos, kitaip sakant, bendrosios semiologijos (semiotikos) visuma.“
Atiduodami meno kūrinį semiotikų žiniai, iš karto pastebime, kad reikalai čia anaiptol nėra paprasti. Meninė kalba esmingai skiriasi nuo kasdieninės kalbos. Šie skirtumai menui, sakytum, įgimti; bet mūsų amžiuje jie išryškėja labiau negu bet kada.
Ką gi sako apie juos semiotikai?
Materialinė ženklo prigimtis ženklo teorijoje paprastai iškeliama už skliaustų. Ji neturi didelės reikšmės. Vis vien, ar pranešimas užrašytas ant popieriaus, ar iškaltas akmenyje. Meniniame tekste įžiūrime naują dėsningumą: šio teksto „atplėšti nuo medžiagos“ neįmanoma. Medžiaga (akmuo, betonas, dažai, o ypač tokia jautri, lanksti, sociališkai įprasminta medžiaga kaip kalba) čia ima vaidinti ypatingą rolę. Gal dar įmanoma atpasakoti XIX amžiaus paveikslą, išsaugojus dalį jo meninio poveikio; bet niekas neįstengs žodžiais nusakyti Marko Šagalo paveikslo. Gal įmanoma atpasakoti, „išversti“ Getės eilėraštį – žinoma, tokia operacija būtų ir žiauri, ir nedėkinga; bet kas išvers, sakysim, Elioto „Tuščiavidurius žmones“, kupinus subtiliausių abstrakcijų bei priešpastatymų, ar Cvetajevos eiles, kuriose įgyja prasmę kiekvienas garsas ir kirtis!
Meno kalba yra individuali, vienkartinė. Šį reikalavimą, kurį menininkai suvokė visuomet, mūsų amžius pavertė programiniu, nevengdamas ir kai kurių ekscesų. Sakydami, kad menas yra ženklų sistema, turbūt, tuščiažodžiaujame. Kiekvienas autorius, dar daugiau – kiekvienas veikalas įperša žiūrovui ar skaitytojui specifišką ženklų sistemą, terminologiją, pasaulio skaidymo ir įprasminimo būdą. Tos sistemos ištakų galime ieškoti menininko biografijoje, sąmonės ir pasąmonės struktūroje, vienokiame ar kitokiame jo įsijungime į aplinką; bet sistemos pateisinimas – pirmiausia jos vidinis darnumas. „Savaimingas susireguliavimas“, kaip pasakytų kibernetikas.
Žinoma, būdavo epochų, kai didelės kūrėjų grupės vartodavo daugmaž tą pačią kalbą. Čia nesunku prisiminti klasicizmą, viduramžių romaną, pagaliau eilinę XIX amžiaus poeziją. Dažname reikšmingame kūrinyje slypi nuorodos, užuominos į tokias nusistovėjusias sistemas, kurių fone jis turi būti suvoktas. Šitaip Donelaičio „Metai“ susišaukia su antikine poezija ar su žanrine tautosaka. Bet, susišaukdami su šiomis tradicijomis (ir pasipriešindami joms), jie lieka „Metais“. Kreipimasis į „atmintį“ padeda labiau įkrauti eilutes. Mūsų amžiuje šis meninio kūrinio bruožas akcentuojamas ypatingai.
Semiotika tiksliais terminais nusako svarbią meninio teksto ypatybę: nėra teksto „sau“, jis yra tik opozicijos narys, priešpastatytas netekstinei daliai (J. Lotmanas). Toji dalis – tai epochos norma, paties autoriaus ankstesnieji kūriniai, jo pažiūrų ir idėjų ratas. Nesunku pastebėti, kad teksto ir netekstinės dalies santykiai mūsų amžiuje atrodo labai painūs. Menas dažniau negu bet kada atsisako „meniškumo“, tradicinių grožybių, kurios neišprususio vartotojo akyse lemia meninį efektą. Pakanka prisiminti prancūzų „naująjį romaną“ ar net Hemingvėjų, hermetistų poeziją, „cinema – verité“ ar popartą. Įprastinės priemonės paneigimas suvokiamas kaip nauja, įdomi, nenuvalkiota priemonė (aišku, tai įmanoma tik tada, jei žiūrovo sąmonėje lieka senosios priemonės atminimas). Tačiau lazda turi du galu. Viso ko atsisakiusio, išsunkto, išfiltruoto meno fone vėl – ir greičiau, negu tikėjomės, – atgimsta triukšmingas, barokinis, „barbariškas“ menas. Turbūt, prie vieno iš šių dviejų ašigalių menas krypsta visuomet ir visose geografinėse platumose; tik mūsų amžiuje padidėjo svyravimų amplitudė ir padažnėjo šuoliai iš vieno kraštutinumo į kitą. Ar, tiksliau pasakius, abu kraštutinumai – ryškesni negu bet kada, – labiau negu bet kada koegzistuoja. Epochos norma beveik tolygi normos nebuvimui.
Sekdami Jakobsoną, galėtume pasakyti: poetika atsiranda ten, kur pats pranešimas (ne jo kontekstas) yra dėmesio centre. Taigi, meninė (poetinė) kalba yra tarsi atkreipta į save pačią. Galėtume pasakyti ir ką kita. Poetinė kalba skiriasi nuo įprastinės kalbos tuo, kad jos mechanizmas dažniausiai, ypač šiais laikais, nėra žinomas „iš kalno“. Kai du žmonės perteikia vienas kitam informaciją, abu naudojasi seniai išmoktu, automatizuotu ir neabejojamu kodu. Bet poetas, menininkas, kalbėdamas su vartotoju, klaidina jį ir vilioja. Šalia jau viršum įprastinio kodo jis sukuria antrinį, poetinį kodą, kurį reikia atspėti. Galbūt, tas spėliojimas, žaidimas („šilta“ ar „šalta“) suteikia mums nemažą dalį estetinio pasitenkinimo – įveikia sąmonės automatizmą, ištreniruoja smegenis ir sielą. Galbūt, todėl menas ir yra mums būtinas. Tik labai prastas vartotojas tesuvokia „tiesioginę“ meno veikalo informaciją, neatsižvelgdamas į antrinį kodą. Tokių vartotojų, deja, nemaža; šiuolaikinė poezija ir dailė teikia jiems vis mažiau ir mažiau peno. Ji rizikuoja verčiau likti nesuprasta, nekaip prisitaikyti. Ir ši rizika neretai apsimoka, nes vartotoją galima išauklėti.
Įprastiniame kode, „normalioje“ ar tradicinėje kalboje menininkui visada per ankšta. Informacija, kurią jis nori perteikti vartotojui, netelpa į šį kanalą. Tačiau atsisakyti intersubjektyvinio kodo, bandyti išsakyti informaciją „betarpiškai“ (taip elgėsi futuristai, iš dalies siurrealistai, dailėje – fašistai) – gana pavojinga. Čia galima likti kuriozo, įdomaus eksperimento, muziejinės, o ne žmogiškos vertybės lygyje. Galima niekada nesusilaukti „providencialinio skaitytojo“ (O. Mandelštamas), jei nelaikysime tokio skaitytojo keistenybių mėgėju. Sistema funkcionuoja visuomenėje. Ji turi būti kieno nors priimta ar bent turi patraukti dėmesį, priversti galvoti. Tai iš esmės vienintelis vertas savo vardo socialinis reikalavimas menininkui. Todėl, sakysime, didžioji poezija visada kreipiasi į nusistovėjusius visuomeninius kodus, bet praturtina juos antrinėmis struktūromis, įveda giluminį sluoksnį, šifrą, kondensaciją.
Meno kūrinys yra „semiotiškas kvadrate“. Jo prigimtis semiotinė tiek žemiausiame, tiek ir aukščiausiame lygyje. Galime laikyti ženklu, simboliu, nuoroda kūrinio visumą: kita vertus, patys pirminiai kūrinio elementai – fonema eilėraštyje, spalvinė dėmė tapyboje – įgauna prasmę, turinį, simboliką. Meninis tekstas meniškas ir reikšmingas visur. Bet kuriame jo taške susikerta „magnetinės linijos“, nėra „meninių ypatybių“, kurias būtų galima svarstyti atskirai, apsvarsčius menininko tikslus ir idėjas. Egzistuoja tik elementų savitarpio santykiai, santykis su visa sistema, pagaliau santykiai su nerealizuotomis galimybėmis, alternatyvomis, su tuo, nuo ko buvo atsisakyta. Egzistuoja nuolatinis žaidimas panašumais ir skirtumais, opozicijomis ir neutralizacijomis, nuolatinė žaisminga dialektika, gana panaši į pažinimo dialektiką. Eilėse mezgasi vienkartiniai asociatyviniai ir ekvivalentiniai ryšiai tarp linijinių teksto elementų – morų, žodžių, eilučių, strofų; eilėraštis plėtojasi ne vienoje plotmėje kaip įprastinis pranešimas, o daugiamatėje mąstomoje erdvėje, apibrėžiamoje grįžimų ir pasikartojimų. Pagaliau tai liečia ne vien eilėraštį, nors jis, pasak Jurijaus Tynianovo, ir ypatingai „ankštas“. Kiekviena teksto vieta, įsijungdama į šį žaidimą, darosi informaciškai svari ir pripildyta. Todėl menas skubiai ir glaustai perteikia ypač daug informacijos; jis padeda žmonijai taupyti brangų laiką – sakė vienas kompetentingiausių šioje srityje žmonių Borisas Pasternakas.
Pagaliau informacijos kiekis meno kūrinyje – jeigu tai tikrai meno kūrinys – laikui bėgant, paradoksaliai didėja. „Iliada“ ir „Odisėja“, kurias skaitome šiandien, nėra tos pačios poemos, kurių senovėje klausė graikai. Su jomis augte suaugo tūkstantmetis istorinis ir meninis žmonijos patyrimas. Anot Čestertono, „Iliada“ tesako, kad gyvenimas yra karas, o „Odisėja“ – kad gyvenimas yra kelionė; bet kiek žmonijos karų ir kelionių, kiek mūsų pačių karų ir kelionių, kiek meninių grumtynių ir atradimų šiandien telpa į šias knygas! Meno veikalas reaguoja į aplinką, keičiasi ir mutuoja bemaž taip pat, kaip biologinis organizmas ar biologinė rūšis. Net apardymas, pašalinis triukšmas gali išeiti jam į naudą: nebaigtas ar sužalotas tekstas, atsitiktinai išlikęs freskos fragmentas, vėjo ir lietaus paveikta medinė skulptūra kalba su mumis nauja, įstabiai tobula kalba. Ir paukštis, nutūpęs ant senos medinės bažnyčios, gali būti suvoktas kaip būtina architektūrinė detalė.
Taigi, meno semiotinė analizė pagimdo daug paradoksų: mene sunku skirti turinio planą ir išraiškos planą; individualią šneką ir slypintį anapus jos kalbinį mechanizmą, pagaliau dabartį (skersinį pjūvį, sinchroniją) ir praeitį (išilginį pjūvį, diachroniją). Nemažiau įstabus paradoksas yra eilėraštis, architektūrinis statinys ar paveikslas ir informacijos teorijos požiūriu. Nesakyčiau, kad šie paradoksai užkerta kelią moksliniam meno tyrimui. Jie gali būti tik geras tramplinas. Bet jie verčia įsisąmoninti, kad menas yra tobuliausias, nepralenkiamas ir nepakeičiamas žmonių išradimas.
Kalbant apie meno – ypač poezijos – simbolinę prigimtį, turbūt, verta prisiminti dar vieną daiktą. Kurdamas poetinį ženklą, menininkas tuo pačiu kuria specifišką pasaulį. Iš esmės tai daro kiekvienas žmogus. Tik menininkas priverčia dalyvauti naujojo pasaulio kūrime kitus asmenis, suvienija juos, primeta jiems savąjį pasaulio modelį ir pasaulio perkūrimo džiaugsmą. Meninės visatos masteliai ir bruožai gali būti bet kokie (virškosminė Dantės erdvė ir mažutis Heinės pasauliukas, begalinis Prusto laikas ir „geometrinis laiko taškas“ Kafkos kūryboje). Ją kurti – meniškai organizuoti patyrimą – galima keleriopai. Organizavimo principas, įsivyravęs šių dienų mene, konkrečiai poezijoje, – atrodo gerokai savitas.
Poezija turi ypatingų ambicijų: ji ieško ne reiškinių paviršiaus, o jų gilios, išsprūstančios, nesutelpančios žodžiuose esmės. Nuo seniausių laikų ji yra „taikymas į nieką“. Tai, ką mėgina pagauti poezija (ar aplamai menas), neegzistuoja pozityviajam mokslui; bet žmogus be tų daiktų, apie kuriuos reikia tylėti (L. Vitgenšteinas), matyt, niekad neišsivers.
Senesniajai poezijai organizuoti pasaulį – tas pat, kas pakilti į „aukštesnę sferą“. Ta poezija – paprastai regėjimas, išėjimas iš „vulgarios“ erdvės ir laiko. Žodžiai tėra šydas; kuo aiškiau juntami po juo pulsuojantys gilieji turiniai, tuo eilės arčiau idealo. Vienok „esmės“ ieškoma gana primityvių analogijų kelyje, ir poezija neretai atrodo banalių tiesų apdainavimas mistifikuota forma.
Šiandien pasaulinė poezija suka naujais keliais. Regėjimą pakeičia matymas; pasaulį nuorodą – pasaulis konstrukcija. Iš vienos pusės – dažnai apsiribojama patyrimo nuotrupomis. Pažeidžiamos proporcijos; įvedami netikėti rakursai; keistai sustatyti žodžiai perduoda vienas kitam dalį savo prasmės, spinduliuoja, organizuoja aplink save elektromagnetinį lauką. Ir jų protarpiuose, sandūrose kada ne kada ištrykšta iškrova – akimirką blyksteli nepagaunamoji esmė. Imame suvokti ne faktų sumą, o visumą. Metafora, kuri senoje poezijoje buvo lyg paviršiaus apnašos, virsta sprogimu, staigia reakcija. Kad tai įvyktų, žodis turi būti kuo konkretesnis, žodynas kuo turtingesnis, fonetiniai, asociatyviniai ryšiai kuo aktyvesni. Tai pirmiausia XX amžiaus rusų, iš dalies ir anglų poezijos kelias. Fragmentiškumas ir drauge tirštumas, glaustumas – štai jo naujojo poetinio simbolizmo bruožai. Prancūzų poezija atrodo kur kas labiau nudaiktinta, žaidžianti logika, abstrakcijomis, poetiniu gestu ir nuogais, pirminiais, negausingais žodžiais intuityviniame kontekste.
Šiaip ar taip, dabartinė poezija darosi vis labiau nevienaženklė, atvira skirtingoms interpretacijoms. Gal, ieškodama „esmės“, ji klysta, bet tai puiki ir būtina klaida. Galėtume pasakyti, kad iš logikos dėsnių joje lieka tik pakankamo pagrindo dėsnis – ta prasme, kad poetinį pasaulį visada motyvuoja poeto vidinė situacija. Poetų pasauliai, valdomi ypatingų vienkartinių dėsningumų, yra tarsi visų galimų pasaulių komentaras ir lygiagretė. Čia įeina didžiuliai, mūsų vis dar mažokai pažįstami lyrikos kontinentai – nuo logiško, disciplinuotos energijos kupino Valeri ligi groteskinio, marionetiško Apolinero; nuo žiauraus ir išmintingo Elioto ligi jutimingo ir drauge iracionalaus Mandelštamo.
Keistas ir gražus mišinys – tasai mūsų amžiaus menas. Mes jau nebeturime teisės sakyti, kad stebime jo revoliuciją: ji įvyko amžiaus pradžioje, drauge su revoliucija moksle, ir šiandien iš esmės pasibaigusi, net jei kai kur ir atsilieka. Kartų kartos gyvens atsinaujinusioje meninėje visatoje. Susikūrė pliuralistinė, polivalentiška, konstruktyvi estetika. Ji įėjo į pasaulinės civilizacijos kūną ir kraują. Ir joje slypi tam tikras vidinis pavojus menui. Galėtume jį vadinti didžiausiu, jei nebūtų kvailų ir piktų išorinių pavojų – tokių kaip valdininkiškas įkarštis ir fašistinio tipo antikultūrinis azartas.
Menas svarbus visuomenei, kai jis netelpa į muziejus, verčia ginčytis, nerimauti, nesutarti. O šių dienų estetika pratina nieku nesistebėti. Ten, kur viskas absoliučiai įvairu, individualu, skirtinga, vėl atsiranda savotiška tapatybė, niveliacija. Kraštutinumai sutampa. „Per jėgą“ imama ieškoti meninių kalbų, kurios dar gali stebinti, gąsdinti, atitraukti publiką nuo televizoriaus ar sportinės arenos. Ir tokių kalbų darosi vis mažiau. Dailininkas imasi ekscesų ir pašaipos; poetas kuria kodus, prieinamus keliolikai žmonių, kurių interesų ir lektūros ratas laimingai sutapo su poeto ratu. Žinoma, mums nedera skųstis tokia padėtimi. Mes tuo tarpu kankinamės anaiptol ne dėl individualybių pertekliaus. Bet pasauliniu mastu problema darosi visai reali.
Štai kas gresia menui. Ne technika, ne automatizacija, ne mūsų laiko tempai. Žinoma, meno ir mokslo simbiozė nėra visiškai taikinga. Nesunku, pavyzdžiui, išpranašauti, kad netrukus, plečiantis mokslinei psichologijai ir kibernetikai, turės išnykti psichologinis romanas dabartine forma – ir kaip tik tuo metu, kai jis kraštutinai ištobulėjo, pasigamino įstabius mikroskopus ir spektroskopus. Šitaip mokslinė sociologija išstūmė ar baigia išstumti sociologinį romaną. Literatūra turi ambicijų eiti mokslo priešakyje – ir turi už tai mokėti, kai mokslas ją pasiveja. Bet poezijai ar tapybai kokie daiktai nepavojingi. Jų rolė ne tiek pažintinė, kiek organizacinė. Jos kalba apie tai, apie ką mokslas iš viso nesiima kalbėti. Joms pavojinga infliacija – nebe menkos masinės kultūros, o tikro, kvalifikuoto, įdomaus ir individualaus meno infliacija.
Atkrintant istoriniams suvaržymams, kylant kultūriniam lygiui, pagaliau tiesiog augant gyventojų skaičiui, rimtų, tegu ir įvairaus pajėgumo, menininkų darysis daugiau ir daugiau. Matyt, kiekvienas jų visomis jėgomis stengsis išsiskirti iš kitų, įtvirtinti savo asmenybę. Pasirinkti, kuriuo iš jų žavėsimės, darysis gerokai atsitiktinis dalykas. Gal dailininkas ar poetas pagaliau ims kurti mažam, betarpiškai bendraujančiam su juo rateliui. Gal šitaip atgims viduramžių menininko ar mūsų dievdirbio padėtis. Tai jau būtų pats keisčiausias globalinių ryšių amžiaus paradoksas. Tikriausiai, tai net nebūtų labai bloga, nes atkristų šlovės ir mados pagundos.
O gal vis dėlto susilauksime savotiško meninės kalbos vientisumo, tos aukštos vienovės, kuri buvo antikos ir klasicizmo laikais?
Ką gi, tebūnie leista tikėtis, kad menas – nors ir labai modifikuotomis aplinkybėmis – liks tuo pačiu geru žmonijos palydovu, kokiu visuomet buvo. Ko būtų vertas net komfortiškiausias pasaulis be kūrybinio impulso, be reikšmingo mito, be nuolatinės atsinaujinimo aistros?
… Kai vienas parodos lankytojas paklausė Čiurlionį, kodėl šis ant medžio šakų nutapė mažus miestus, Čiurlionis atsakė:
– O kad aš taip panorėjau!
Ko būtų vertas ateities pasaulis be šitų žodžių?

