Kas, jei ne Šatrijos Ragana atvėrė dvaro vartus ir iki šiol (kol jos kūryba yra mokymo programose) vis dar įleidinėja lietuvius į tą erdvę, kuri taip ir netapo šimtmečius (kaip kitose Vakarų valstybėse) besitęsiančia kasdienybe, neatsiejama tautinės kultūros dalimi. Dvaras, pilnas šviesos idėjų, rūpinęsis ne tik materialiais klausimais, bet ir dvasiniais reikalais, rašytojos vaizdiniuose atspindi beveik idealią žmogaus visapusiško auginimo vietą, taip siektą, deja, nespėtą visuotinai įtvirtinti. Nors Šat­rijos Ragana apysakos „Sename dvare“ kuriamo vitražo visumą mėgina užpildyti įvairiais veikėjų paveikslais, svarbiausia – centre stovinčios moters figūra, aprėpianti idėjos esmę ir gelmę: namai, šeima, lokalumas, globalumas, religija, švietimas, kultūra, idealai, tautiškumas, aplinkos grožis ir harmonija, žemiška meilė, transcendentinis matmuo. Bet… nors „lietuvė yra mano siela“, vis tik dvarų kalba dažniausiai būdavo lenkų.

Nėra abejonių – dvaras reiškė pažangą. Nes į jį iš Europos atkeliaudavo naujovės, mados, laikysena. Ir vėliau iš jo tolyn sklido kultūrą (pradedant žemės ūkiu, baigiant elgesiu) turtinantys judesiai. Pakaktų prisiminti dar visai neseniai dvaro gyvenimo idilę liudijusio Vytauto P. Bložės kūrybą bei pasisakymus, kuriuose sudievinto jau nebe motinos, kaip kad Šatrijos Raganos (kaip susišaukia apysaka ir poeto rinkinys „Sename dvarelyje“!), o tėvo paveikslas aprėpia grandiozinę žmogaus gebėjimų, vertybinės sistemos bei asmeninių savybių mozaiką. Ir vėl akcentuojami tie patys dalykai: mokslas, išsilavinimas, kultūra, kūryba, tikėjimas, istorija, paveldas, moralė, namai…

Tačiau didesnė tautos dalis gyveno šalia dvaro, jį aptarnaudama, retkarčiais pasišaipydama, pasiginčydama, supykdama dėl nelygybės, svetimybių ir naujovių, laikytų visai ne pozityviais reiškiniais. Dauguma dalykų valstiečiams atrodė ne tik kaip paikumas, durnystės, „iš to rašto išėjimas iš krašto“, bet ir nuodėmingas, gėdingas, perteklingas, atgrasus gyvenimo būdas. Tad didelio užsidegimo ir azarto gyventi poniškai jie nerodė. Tvirtai įsikibę senųjų papročių, tikėjimo ir kasdienybės ritualų, ne dvaro žmonės kietakaktiškai nepasitikėjo progreso siūlomomis gėrybėmis, bet ateities kartoms išsaugojo lietuvių kalbą, tautosaką, archajiškas pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros mandalas su įpieštais visais svarbiausiais ženklais bei simboliais, iš kurių taip leng­vai atpažįstame savosios tapatybės kontūrus.

Dvaras ir valstiečio ūkis. Pirmasis, nors europeizuotas, bet polonizuotas. Kažin, kiek ilgai iš jo būtų sklidę patriotiški, tačiau lenkų kalba tariami šaukiniai. Ir kaip greitai romantiški prisipažinimai „Litwo, Ojczyzno moja!“ taptų tik inkliuzais aprašomojoje istorijoje, iš kurios blankiai šviestų kažkokia kadais gyvavusi mitinių lietuvių tauta. Antrasis, nors lietuviškas, bet inertiškas ir vangus. Vargiai „ant lauko pliko“ būtų radęsi išsilavinusių žmonių, tapusių šviesuomene, tautinės valstybės kūrėjais. Ta pora – tarsi du automobilio pedalai, be kurių netektų prasmės tiek gražiausias mašinos korpusas, tiek gyvybę įjungiantis variklis. Siekiant vien greičio, automobilis neilgai trukęs kur įsirėžtų ir išsitaškytų į gabalus, o visą laiką minant stabdį, varik­lis tik burgztų dūmindamas, tačiau ratai nepajudėtų iš vietos. „Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas“ – štai paradoksas. Mums dažnai rūpi pablizginti vieną monetos pusę, tyčia nepripažįstant kitos, neleidžiant jos atsukti. O juk visi dalykai veikia tik tada, kai atgniauži kumštį, kad atsiskleistų visapusybė. Kai pripažįsti, kad „<…> visai ne apie tai / visą gyvenimą rašėme“.