Kato Džavachišvili | Poezija

Laukai

Apsikabino ir vienas ant kito sugulė.
Sugulė ir išnyko.
Nusiskuto plikai ir sugulė.
Laukuose pasiklojo ir sugulė.
Nuo kryklių sriubos išpūstus savo pilvus vieną prie kito priglaudė ir sugulė.
Buivolas perėjo, paskui save tempdamas visą parapiją.
Perėjo Buivolas ir jogurtą ten, kur perėjo, užraugė.
Lėtai perėjo Buivolas ir laikas sustojo.
Sėdėjau prie pačių tikriausių miesto vartų,
stebėjau:
mano Profilis buvo pats miestiškiausias ir
mėšlinom rankom savo namą dažiau.
mano Kalba buvo pati miestiškiausia ir
myžalais sudrėkinti plaukai krito ant mano pečių.
Sugulė miesto ištaigoje ir Nematė manęs.
Buivolas tempė mane ir atitempė.
Perėjo Buivolas virš manęs, o nuo jo uodegos mašalai dribo ir
Žodžiais neištartais prikepė man prie liežuvio.
Atsispyriau ir įsitaisiau.
Aš lyg mašalas įkritau.
Nieko nepajuto.
Devynis mėnesius jie Gulėjo ir devynis mėnesius aš laukiau savęs.
Devynis mėnesius jie savo pilvus pripildydavo kryklių sriuba ir devynis mėnesius Marinausi badu.
Devynis mėnesius jie rankomis glostė pilvą ir devynis mėnesius iš eilės
Aš kurtau.
Gremžiau ir gremžiau jų kantrybę.
Gremžiau ir gremžiau jų meilę.
Nagučiais gremžiau ir
Dėl deguonies trūkumo pareikalavau, kad gimdytų.
Išgirdo. Nosį nupjovė…
Ėmiau gaudyti orą – atgal tokia kaip jų prisisiuvo.

Štai mano ausis – peleninė,
Senelė kaitina riešutų uogienę – matau, nes
Luobą iš suvilgytos duonos nuo akių nusikrapščiau.
Gremžiau ir gremžiau savo akis.
Gremžiau ir gremžiau.
Kepė ir kepė senelė duoną.
Kepė ir kepė.

Kaipgi mane tu išduosi,
Jeigu tave aš jau išdaviau ir
Kaip galėtum mane prarasti,
Jei niekada nebuvai atradusi, ir
Kaip tu dabar mane pamilsi,
Jeigu išsipūčiau kaip oro balionas?
Tu manai, kad aš gražinuosi,
Ir paglostai ranka tą,
Kuris tavo kūne,
O aš iš tiesų nesigražinu –
Jausdama didžiulę silpnybę kaimenei –
Lauką piešiu ant savo galvos nuskustos.

Pasakyk, mama, kokį monstrą nusižiūrėjai
Prieš man gimstant, parodyk, kaip nuo jo
Savo akių negalėjai atplėšti –
Pažvelgčiau į tėvą.

Poetė, publicistė Kato Džavachišvili gimė 1979 m. Tbilisyje. Rašytoja išleido šešis eilėraščių rinkinius, jos poezijos išversta į anglų, arabų, vokiečių, slovakų, lietuvių, švedų, čekų, lenkų, ukrainiečių, prancūzų ir rusų kalbas; eilėraščiai įtraukti į įvairias antologijas bei almanachus.

Pati autorė apie save yra sakiusi, jog egzistuoja dvi Kato. Viena pasižymi įprastu, šiek tiek apgaulingu prozišku gyvenimu, kartais per stipriai liūdi dėl įprastų darbų bei reikalų. Kita – atmeta monotonišką idiliją, jai visiškai nerūpi kasdieniai rūpesčiai, ji pasineria į skausmingą euforiją.

Sakartvele apie K. Džavachišvili kūrybą daug kalbama ir rašoma, polemizuojama įvairiausiais rakursais, bet dėl vieno dalyko sutaria visi – jos eilėraščiams būdinga originali ir unikali energija.

Gerumas

Kartą apsimečiau geruole ir žmogų padariau savo skolininku.
Kartą susigalvojau gerumą ir apdovanojau žmogų priklausomybe skolai.
Skolininku padariau tą žmogų, kuris gerumo nenusipelnė.
Nusipirkau tą žmogų visiem laikam – padariau skolininku.
Gyveno žmogus ir man dėkojo.
Gyveno žmogus ir mane keikė.
Kur ėjo žmogus, ten mano gerumas jį persekiojo.
Kur aš ėjau, ten iš paskos tempiau žmogaus skolą ir
Savo gerumą svarainių skonio nešiausi.
Vaikščiojom abu – aš ir tas žmogus – vienas kitam

Skolingi:
Jis – už gerumą,
Aš – už gerumo trūkumą.

Vienąsyk pavargo žmogus nuo mano gerumo ir
Akį sau išsidūrė.
Tada vaikštinėjo graibydamas sieną – manęs ieškojo.
Vaikštinėjo žmogus nuo sienos prie sienos – norėjo pabėgti.
Vaikštinėjo žmogus ir savo skolą kitam žmogui tikėjosi permesti.
Ir aš vaikštinėjau, net pavargau,
Bet užsimiršti niekaip negalėjau.
Vaikštinėjau, kol daugybę žmonių paverčiau skolininkais.
Tada supratau, kodėl
Mano draugo draugas vaikštinėja nunarinęs galvą.

Žino žmogus, kad jis pats yra didžiausia silpnybė, tai bijo.
Stovi ir bijo.
Vaikšto ir bijo.
Miega ir bijo.
Ir dar supratau,
Kodėl žmonės bėga nuo savo silpnybių:
Jie žino, kad kartais gerumas būna didžiausia blogybė
Ir patys savęs, atsidavusių mielaširdystei, taip išsigąsta,
Kad ieškosi prieglobsčio ten, kur gerumas jau esti išsekęs.

Vienaakis vyras kartą mane susirado ir aš grąžinau jam skolą.

Žymos: