Kažkuris praeities išminčius ateities kartoms paliko frazę: „Muzika prasideda ten, kur žodis netenka galios.“ Šiai minčiai pritarė ir Leonardas Bernsteinas (XX a. amerikiečių muzikos klasikas, žymus kompozitorius, dirigentas, pianistas, garsiosios „Vestsaido istorijos“ autorius): „Muzika – tai judėjimas, visada kur nors einantis, nuolat kintantis, veržliai tekantis ar pamažėl sruvenantis nuo vienos natos link kitos. Apie mūsų jausmus šis judėjimas gali pasakyti daugiau nei milijonas žodžių.“ Tikrai taip, tačiau su sąlyga, kad klausytojas supranta tai, kas jam sakoma. Juk, nors ir kokia skambi bei išraiškinga būtų kinų kalba, pašnekovai turi ją mokėti, idant galėtų susikalbėti.

Kažkada artimai pažinojau ne vien Kaune itin gerbiamą ir vertinamą V. Ch. S. – neprilygstamą intelektualą, prisiekusį melomaną, kurio plokštelių kolekciją sudarė daugiau nei 10 tūkst. vienetų. Kartą paklausiau, kuris kompozitorius jam artimiausias, o kuris – mažiausiai mielas. Atsakė žaibiškai: mėgstamiausias – Johannesas Brahmsas (nes itin melodingas), nemėgstamiausias – Johannas Sebastianas Bachas (nes visai nemelodingas). Suglumau, net nustėrau… Bachas nemelodingas??? Juk tai dosniausias „melodistas“! Jo temos visuomet itin raiškios, reljefingos, įdomios, informatyvios. Be to, jis tikras melodinių pynių, polifonijos meistras. Ilgai galvojau apie tai. Kaip manasis bičiulis klausosi, kad negirdi ir nevertina Bacho melodingumo?

L. Bernsteino tautiečio ir kolegos Aarono Coplando (beje, jo tėvai kilę iš Lietuvos) nuomone, pirmą kartą nežinomo kūrinio vienodai klausosi ir profesionalai, ir mėgėjai, o štai nuo antrojo karto klausymosi pobūdžiai ima skirtis. Galbūt… (Kiek abejoju, nes vešinčių javų lauką ūkininkas ir tapytojas iškart mato skirtingai.) Tačiau tokiu atveju būtina patikslinti sąvokas. Visur ir visada muzikos profesionalas yra asmuo, įgijęs vienokį ar kitokį profesinį pasirengimą, muzika jam – pagrindinis pragyvenimo šaltinis. O mėgėjas?

Bacho laikais profesionali muzika skambėdavo tik kilmingųjų namuose (protestantiškuose kraštuose – dar ir bažnyčiose). Klausytojų muzikinis pasirengimas buvo nemenkesnis (neretai – ženkliai solidesnis) nei pripažintų kūrėjų bei atlikėjų. Štai Prūsijos kaizeris Friedrichas II (Didysis) buvo ne tik genialus karvedys, kurio armijos bijojo visa Europa, bet ir vienas geriausių savojo laikmečio fleitininkų, puikus kompozitorius. Tai įrodo ir manojoje kolekcijoje esanti vinilinė plokštelė, kurioje įgroti jo koncertai fleitai ir kelios sinfonijos (nepainioti su vėlesnėmis simfonijomis; baroko epochoje sinfonijomis vadintos operų ar kantatų įžangos, uvertiūros). Šie kūriniai liudija, jog valdovas buvo aukšto lygio kūrėjas.

Glaustai tariant, baroko epochoje klausytojai puikiai žinojo ir išmanė „žaidimo taisykles“. Šiam teiginiui vaizdžiau iliustruoti pasitelksiu mūsų tautiečių „antrąją religiją“. Tarkime, kad tarp krepšinio varžybas stebinčių prisiekusių aistruolių atsitiktinai atsidūrė žaidimo taisyklių nežinantis, su jo subtilybėmis visiškai nesusipažinęs asmuo. Jam beliks tik stebėti švieslentėje rodomą rezultatą ir reaguoti į bičiulių emocijas. Krepšinio teikiamo grožio pilnatvę patirti ir įvertinti jis, deja, nepajėgus. Kaip ir šachmatininkų dvikovą stebintis atsitiktinis prašalaitis, languotoje lentoje matantis jam nesuprantamus gražiai raižytų figūrų ėjimus. Tai tinka ir „aukštosios“ muzikos atveju.

Štai fugos forma savo klestėjimo metu – XVIII a. – buvo sunkiausiai įkandama sritis kompozitoriams parodyti savo sugebėjimus. Žinia, čia J. S. Bachas išlieka nepranoktas iki šiol. Ar sonatos formą perpratęs šiuolaikinis melomanas patirs ir fugos vingrybių teikiamą džiaugsmą? Galbūt, tačiau tik tuo atveju, jei žinos pagrindines taisykles. Štai labai supaprastinta fugos plėtotės schema. Iš pradžių tik vienas balsas atlieka fugos temą, bet ir vėliau, kai pagrindinę temą perima antrasis, jis nenutyla, o atlieka šalutines melodijos linijas. Paskui pirmajam ir antrajam balsams tenka šalutinės temos, o pagrindinę perima trečiasis ir t. t. Fugoje turi būti ne mažiau kaip du trys balsai, bet pasitaiko ir keturi ar penki. Temos išdėstymas visais balsais vadinamas ekspozicija, po kurios eina vidurinioji dalis. Jai būdingos moduliacijos, kai balsai daug kartų pereina iš vienos tonacijos į kitą. Pagrindinė fugos tema skamba ir dabar, bet kartais smarkiai pakeista. Fugos pabaiga (repriza) visuomet džiugi, iškilminga. Pagreitintai kartojama pagrindinė tema – pirminės nuotaikos ir tonacijos.