(tekstas, nepatekęs į rašomą romaną „Akys chimeros“)

Vientisas tuščias laikas. Iriamės vientisame tuščiame laike. Praeitis niekada nepasiveja ateities. Nepasiveja ir dabarties. Praeitis tik suvalgyti dabartį gali.

Savo vaizduotės pastangomis galime išvysti vasaros vidudienį, nusekusią upę, seniausiai mirusius žmones motoriniame laivelyje, bet viskas sudužę, paveikslas trupa, vos tik vaizduotė prisiliečia jo. Regime vieną detalę, tačiau jinai užgožia kitą, galbūt svarbesnę. Taip visa klojasi tarsi blynai su pertepimais. Matome vakarieniaujančius prie stalo su balta staltiese žmones, matome jų lėkštes, šakutes, peilius, bet į burnas jie kiša tylą ir tamsą. Bulvės, maltiniai, grybų padažas? Išblukusios dėmės yra jų maistas. Jie valgo vientisą tuštumą.

Šiame vaizdinyje nėra didžiosios istorijos. Maži atradimai, iškasenos, pripratimai ir supratimai.

Visada gimsti praeities kartai, kurios istorija teberašoma, galbūt pats tampi jos metraštininku. Tam tikra prasme, esame tik rašytojai, net jei nerašome, tik prisimename. Atminties veiksmas turi mažai ką bendro su didžiosios istorijos reiškiniu, bet atmintis, užmaršties vandenyne pasilikdama gyvų vaizdinių salas, suriša jūrų takais, ir mūsų laiveliai jas lanko, ir atsimename jau ne padrikai, o rišliai, mes tikime: tai, kas įvyko, turėjo priežastis, pasekmes – iš anksto nulemtą ryšį.

Norisi tuo tikėti, net jeigu tai nonsensas.

Ak, tikėjimas. Praeitis suteikia išsipildymo lūkestį. Kas gi turėtų nutikti ateityje? Išsipildančios pranašystės – jos paaiškėja tik žvalgantis praeitin. Atmintis palieka jas tose pačiose salose, tarp kurių nardo laiveliai. Taip imame tikėti, kad mūsų gyvenimai ne beprasmiški, juos valdo dievai ar likimai. Mirštame ne todėl, kad mus įveikia kūno nusidėvėjimas, nuovargis, ligos, atsitiktinumai. Mirštame, nes atėjo laikas. Galiausiai kiekvieną iš mūsų suryja laikas.

Dėsnis galioja visiems. Tuščias, beprasmis, vientisas, tekantis laikas. Argi tai gali būti kryptis? Jei tai kryptis, turėtų būti ir laukas, galbūt netgi šiek tiek pasviręs laukas, kuriuo ta srovė teka. Jei taip, turėtų būti įmanoma ir kita, atbula kryptis, o gal daugybė vektorių plokštumoje? Šito nežinome, nepatyrėme. Teisingiausia būtų sakyti tiesiog: laikas yra. Sekundės, minutės ir valandos praėjimas yra apskaičiuojamas. Arba ne? Iš kur mes žinome? Tenka pasitikėti ženklais – dangaus kūnais ir organais, nejudančia į žemę įsmeigta lazda, metančia šešėlį, ilgėjantį ar trumpėjantį. Paskui dar tie laik­rodžiai. Tie mechanizmai – daiktai, kuriuos pagaminome išlavėjusiais riešais ir pirštų itin jautriomis pagalvėlėmis. Tie daiktai, kurie mums žadėjo nemirtingumą, tačiau – deja.

Mirusieji didingi. Prie mirusiojo prisi­liesti – garbė.

Dvasia apėjo savo ratą po saule – gimė, patyrė vaikystę, gyveno, stojo prieš begalinį, nepakeliamą skausmą ar nuovargį, kovojo instinkto varoma ir pasidavė, kai baigėsi jėgos. Visiems mums vieną dieną baigiasi jėgos. Betgi kokie esame gajūs, kokie mes agnūs! Todėl ir sakau – didingi.

Tos vienos dienos, apie kurią rašysiu, nuotraukos – dokumentacija kelių akimirkų nespalvotoje filmoje. Nejudantys kadrai. Kai kuriuose pozuojama. Kituose užspęstas judesys, aistra, būsimas gestas ir postūmis. Kitas kūnų mastelis, turbūt kitas garsas – kaip stulbina mus mirusiųjų balsų įrašai, jų iškreipimas, o gal – spengianti, neatpažįstama foninė tos tikrovės tyla? Jeigu ne viskas, tai daug kas buvo kitaip.

Drabužių siūlės, druskos kiekis maiste, kavos kvapas, bulvių krakmolingumas, karvių tešmenų ir vištų kiaušinių mažumas, mediniai arba odiniai batų padai, jų prikalimas smulkutėmis vinimis, kitoks klijų kvapas, spiritinių gėrimų prieskoniai, išplautų kambario grindų drėgmė, bėgančio kraujo sustabdymo priemonės, dantų skausmo malšinimas, tūringas laikas, skirtas vaizduotei, tarmių ir sakinių variacijos, patirties perteikimas, gyvųjų ir mirusiųjų portretavimas amžinybei, rankos paspaudimų diplomatija, artimųjų prisilietimo kokybė, jaunos valstybės tarnautojų ir vadovų valia bei statusai, sugebėjimas nemaištauti, lenktis kitam, poreikis nenusileisti, maištas ir revoliucijos nuojauta, mirties bausmė – įteisintas legalus leidimas žudyti kitą, remiantis kilniomis idėjomis, meilės ir aistros, raugintos duonos su kmynais kvapas, nerafinuoto cukraus skalsumas, importiniai apelsinai, neišmatuojamas pieno riebumas, vištos kraujo tekėjimas plunksnomis, gimtinės klevo šlamėjimas tolstantis, nebegirdimas, mirštantis su kiekviena kelione į miestą.

Svetimojo idėjos naujumas, ką tik nustojus gyventi glaudžiose kaimo bendruomenėse. Miesto augimas iš kaimo jaunuomenės išretėjimo. Kas darosi, kai vis daugiau vaikų iškeliauja gyventi toli, kuo toliau nuo tėvų? Gentinė šeima, branduolinė šeima. Vienatvė dviese, pirmą kartą žmonijos istorijoje, vienatvė dviese, be samdinių, tarnų, uošvių, būrio vaikų ir nuolat landžiojančių tai duonos, tai druskos kaimynų. Tylos spengimas, laukiant radijo pranešimo. Laik­raštinio popieriaus garsas, nutraukiantis skeldinčią tylą ryte prie arbatos arba kavos. Pojūtis, kad pasaulis tapo mažesnis, gąsdinančiai priartėjęs su savo grožio konkursais, parodomis, technologijų progresu ir visuotinio, dar vieno karo nuojauta.

Didysis karas turėjo būti paskutinis. Turėjo tapti istorija ir pamokymu ateities kartoms. Taip buvo kalbama. Tuo buvo tikima. Didysis karas turėjo užbaigti visus pasaulio karus. Žmonės buvo sutrikę dėl padarytos žalos. Seniau po mūšio vyrai mirdavo nukraujavę, nuskindavo juos ne sviediniai, o gangrenos ar sepsiai. Didysis karas – dėkojame medicinos progresui – parvedė į namus naująjį žmogaus tipą – karo invalidą – bekojį, berankį, beveidį. Tas naujas tipas parsinešė į savo namus, į savo miestą ar kaimą, sužeistą, šrapnelių sudraskytą sielą. Potrauminis sutrikimas luošina ir kelias ateities kartas. Tie vyrai namo parsinešė naują žiaurumą, naująją beprasmybę bei iškrypimą. Jie išgyveno, bet sielos išskrido geltonomis dujomis. Tušti kūnų karkasai gimdė zombių armiją.

Žmogus ėmė siekti laimės. Romantizmas atnešė mums tautiškumą ir naująją tvarką, tėvišką diktatūrą. Nežabotas jausmingumas, proto ir logikos atmetimas, nuojautų ir instinktų viršenybė žmoguje, taip pat ir kūrėjo neklystantis genijus kelia pasigėrėjimą tik iš pradžių, o paskui – grėsmę ne vien Apšvietos idėjoms, bet ir pačiam humanizmui. Aistros dažnai ima viršų, ir ne tik gyvenama – mirštama iš aistros.