Vaikystėje mane dažnai apimdavo keistas jausmas. Lyg viskas, kas vyksta, nieko bendro su manimi neturi, kad tai apskritai ne aš kalbu, einu, skaitau. Ne aš, ir tiek. Kažkas kitas, nežinomas, kurio nematau, tik jauste jaučiu.

Apie šią savo būseną, primenančią slogutį ar lunatizmą, niekam nepasakojau. Ką ir bepasakosi, juk nesugebėčiau suprantamai paaiškinti, be to, bijojau patyčių. Ir šiaip nenorėjau skirtis nuo kitų.

Laikui bėgant, šis jausmas vis rečiau užplūsdavo, tiesą sakant, išaugęs ir jau studijuodamas nieko panašaus nepatyriau ir ilgainiui visai pamiršau somnambuliškus vaikystės slogučius. Ruošiausi pastoracinės teologijos studijoms magistrantūroje ir, profesoriaus prelato paskatintas, išsiruošiau į man labai svarbią kelionę Šv. Jokūbo keliu. Troškau išbandyti save, gilintis į tikėjimą, pamatyti pasaulį ir šventojo karžygio kapą.

Širdies nerimas neduoda tau sūnau mano ramybės širdies nerimas gena tave patirti tikrąjį tikėjimą pajusti dieviškos dvasios atodūsį širdis nerimsta ji veržiasi sursum cordae tik aukštyn į šviesą atsidūręs joje kaip gera mums čia būti kuždėsi šnabždėsi kaip gera veidas sužibs kaip saulė drabužiai nušvis akinančia šviesa tu pajusi tu pamatysi tu tapsi šviesos vaiku tu atmesi tamsos darbus vilkis šviesos šarvus tu nebebūsi tamsos ar nakties vaikas tapsi dienos sūnumi iš tikrųjų sąžiningai eisi dienos keliu tau švies ne paprasta saulė tau švies teisumo saulė širdies nerimas gena tave patirti tikrąjį tikėjimą

Iškeliavau ankstyvą pavasarį ir planavau per du mėnesius pasiekti tikslą – Santjago de Kompostelos šventovę, aplankyti ir pasimelsti prie šventojo Jokūbo kapo. Prigrūstoje kuprinėje, regis, susikroviau visus būtinus tokiai piligriminei kelionei daiktus. Deja, pritrūko įvairių smulk­menų. Neturėjau pleistro, o, kaip tyčia, prisitryniau kulną. Neradau ir kremo nuo saulės, sulūžo akiniai, keletą kartų nuklydau nuo maršruto, nors atidžiai stebėjau ženklus bei rodykles su stilizuota kriaukle – kelio simboliu. Vienu metu tų simbolių nebemačiau, pėdinau ir tiek, galų gale suvokiau, kad suku ratais. Maps telefone rodė kažkokias nesąmones, bet, neprarasdamas vilties, vilkausi dulkėta dykra, kur ne kur nusėta uolų luitais.

Išvargęs ir nusiminęs, nusimečiau kuprinę ir šiaip ne taip užsikoriau ant gan aukštos uolos apsižvalgyti. Kiek akys užmatė, vaizdas buvo tas pats – lygumos, nusagstytos uolomis bei keistų formų rieduliais. Nesimatė nei pastatų, nei žmonių. Suvokiau, kad visiškai nuklydau nuo maršruto; juk kelionės pradžioje nuolat susidurdavau su keliautojais, ar aš juos, ar jie mane pralenkdavo. Draugiškai pasilabindavome, vėliau kartais nakvodavome pakelės svečių namuose. Dabar aplinkui – nė gyvos dvasios.

Ryto debesys išsisklaidė, gegužės saulė kaitino, ėmiau ieškoti kokio nors pavėsio. Buvau gerokai sutrikęs, nuvargęs. Atsisėdau prie didžiulio dantyto riedulio, nusispyriau batus, ištiesiau pailsusias kojas. Nutrintas kulnas perštėjo. Netikėtai prieš mane išdygo du siluetai, saulės šviesoje juos buvo sunku įžiūrėti. Sutrikau, šmėstelėjo, kad vaidenasi, tačiau jiems priartėjus pamačiau abitais vilkinčius vyrus. Vyresnysis, glostydamas kiek susitaršiusią žilą barzdą, maloniai kreipėsi į mane:

– Sūnau mano, matau, esi pavargęs, siūlau užsukti į nakvynės namus netoliese, pasistiprinsim ir tęsim mūsų piligriminę kelionę!

Sutrikęs padėkojau, bet juk aplinkui, be uolų ir akmenų, nemačiau jokio pastato. Antrasis keleivis, lyg perskaitęs mano mintis, nusišypsojo ir pasakė, kad užeiga sunkiai surandama, nes prigludusi prie stačios uolos, tiesiog remiasi į ją. Be to, mano nukrypta nuo švento kelio, tad pailsėjus jie man padės, galėsime kartu keliauti. Juk mūsų tikslas – vienas. Pasimelsti prie šventojo Jokūbo palaikų, ar ne?

Jis stipriau susiveržė kanapine virve ir padėjo man atsistoti. Einant papasakojo, kad yra vienuolis bonifratras Barakizijus, o jo bendrakeleivis – tėvas Pijonijus, garsusis atsiskyrėlis, dvylika metų praleidęs Tebaidės dykumoje. Kiek prašlubčiojęs, už vienos grėsmingai pakibusios uolos išvydau prisišliejusį nedidelį namelį.

Šeimininkas mus priėmė tikrai svetingai, man pasirodė, kad jis puikiai pažįsta mano netikėtus bendrakeleivius. Vienuoliai vadino jį kabaljeru Sombru, o jis atsiskyrėlį Pijonijų – honorable Padre, Barakizijų – monasterio Bara. Padre Pijonijus, pasirausęs savo kelionkrepšy, ištraukė mažytę apvalią dėžutę, paaiškino, kad tai – stebuklingas Tebaidės balzamas, gydantis bet kokias žaizdas. Tikrai, pasitepus nutrintą kulną, man iškart palengvėjo.

Mes nebuvome vieninteliai poilsinės svečiai. Didžiuliame krėsle, ištiesusi basas kojas, murksojo kažkokia mergina. Atrodė, kad ji snaudžia. Mums sušnekus, pakėlė galvą, nusibraukė užkritusius plaukus. Prisiminiau – buvau ją sutikęs prieš keletą dienų Siera Morenos kalnų papėdėje, vos nepartrenkė manęs su dviračiu. Mynė numynė nė neatsigręždama. Dabar lyg niekur nieko tik nusišiepė. Esanti Gvinerė iš Liono, dviračiu keliaujanti Jokūbo keliu. Pasisakiau, kas aš, tačiau tai nei jos, nei dviejų mano palydovų nei kiek nesudomino, o gal jie apsimetė. Netrukus Sombras mus pakvietė prie stalo, valgėme tortilla del Sacromonte – lyg ir omletą su kepintos mėsos gabalėliais.

Valgydamas nejučia žvilgčiojau į Gvinerę, kuri, regis, į mane nekreipė jokio dėmesio, tik kartkartėmis kažką tarsteldavo vienuoliams. Netrukus ji pakilo, atsisakė vyno stiklo ir, metusi žvilgsnį mano pusėn, atsiprašė – norinti šiek tiek pailsėti prieš kelionę. Vienuoliai gurkšnodami vyną šnekučiavosi apie laisvą valią. Žilabarzdis tėvas Pijonijus prisiminė Buridano asilą, nesugebėjusį pasirinkti tarp dviejų šieno kaugių.

– Jis nusigalavo badu, nesupratęs didžiojo slėpinio – maldos, kaip tikėjimo išraiškos, prasmės, – porino atsiskyrėlis.

– Vargšelis nieko nenutuokė apie Amžinąjį įstatymą, moralinį gėrį! – atitarė Barakizijus.

Po to jie citavo Tomą Akvinietį, prisiminė Edmundo Husserlio transcendentinį subjektą, Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofinę metodiką. Jau snūduriuodamas dar kažką girdėjau apie ribines modernaus filosofinio diskurso formas, kurios išryškina mąstančiojo subjekto biografiškumą, o egzistenciją tematizuoja kaip lygiavertę filosofinės… Užmiegant sprūstelėjo, kad abu piligrimai labai išsimokslinę ir protingi.

Ir šiąnakt aš prabudau. O gal užmigau. Nežinojau, miegu ar būdrauju. Kurį laiką gulėjau tyliai.

Aš guliu. Aš spoksau į lubas. Jose yra plyšių. Tamsoje jų nesimato, bet aš žinau. Yra. Galiu juos paliesti. Prakišti pirštus. Bet turiu atsistoti ant gulto. Tuomet galva rems lubas. Jos iš tašytų akmenų. Teks atlošti arba palenkti galvą. Aš atlošiu. Viena mano akis prisimerkia, kita spokso pro plyšį. Akis ašaroja. Prikrito spalių. O gal tarakonas. Ne. Tarakonas ne toks mažytis. Jis didelis. Kaip mano nykštys. Akis ašaroja. Ir kita paplūsta. Bet aš atsigulu ir guliu tyliai. Aš negaliu pakrutėti. Žinau, kad ji dar čia. Tūno tamsoje ir stebi mane. Mano dona Gvinerė.

Mano dona Gvinerė dažnai apsilanko. Ji ateina naktimis. Ir šią naktį buvo. Todėl aš ir prabudau. Tai ne sapnas. Ne sapnas. Aš niekada nesapnuoju donos Gvinerės. Aš sapnuoju valgį. Sapne kemšu ir springstu. Man reikia skubėti. Nes prabusiu ir nespėsiu pasisotinti. Vėl liksiu alkanas. Greičiau. Aš net nežinau, ką ryju. Kažką skanaus. Ant mano gulto daug lėkščių ir puodelių. Ir ant grindų. Viskas kvepia, garuoja, aš kemšu. Ir užspringstu. Ir kosėju, ir vemiu. Greičiau, greičiau. Nejaugi vėl nespėsiu, nejaugi? Žinoma, nespėju. Nes prabundu. Per tą prakeiktą doną Gvinerę.

Ji sėdi ant mano gulto. Jos kažkada buvusi puošni suknia nudriskusi, nusėta trupiniais. Riebaluota. Nešvari. Tai dona Gvinerė grobia mano maistą. Atsėlina naktį, kai aš springdamas bandau praryti kąsnį. Graibsto garuojančių valgių sklidinas lėkštes. Išplėšia ir mano rankų šaukštą. Maistą verčia į lipnų odinį maišą. Girdžiu, kaip skimbčioja lėkštės ir puodeliai.

O, kur mano jėga? Aš visai nusilpęs, teliko šešėlis. Nusileidęs į Montesino olą, buvau stiprus, narsus ir nieko nebojantis. Mano šarvai žėrėjo, aštrioji ietis buvo nutaikyta į priešus. Kas atsitiko kas atsitiko

Pramerkiau akis – kažkas mane judino už peties. Barakizijus. Saulė jau kilo, markstydamasis žvalgiausi; gulėjau šalia vos įžvelgiamo takelio, pasikišęs po galva kuprinę. Nakvynės namų, kuriuose mus vakar taip vaišingai priėmė, nebuvo nė kvapo. Nustebęs pašokau. Barakizijus, nutaisęs pamaldžią išraišką, ranka mostelėjo į netoliese stūksančią kalnų grandinėlę: