Antraštėje – citata iš rašytojo Kęstučio Navako straipsnio „Šešios minutės dabarties“ knygoje apie Kauno tapytoją modernistą, dionizišką kūrėją Raimundą Mikšį, pravarde Šniūras. Įvairiausių šių žodžių interpretacijų bei plėtočių išgirstume paklaũsę jį pažinojusiųjų, tačiau visi vienbalsiai tvirtina, kad Šniūras, kaip nė vienas kitas to meto menininkas, išsiskyrė įgimta duotybe – inteligencija, aristokratiškumu ir geromis aukštosios visuomenės manieromis, o pravardė atspindėjo artistišką jo kūno plastiką. Pasak pašnekovų, R. Mikšys buvo dvasios aristokratas, kūrybiškosios bohemos inteligentas, paukštiškos išvaizdos žmogus, o geras kūrėjo bičiulis, Kauno kavinių ir Laisvės alėjos poetas Gintaras Patackas tapytojui dedikuotame eilėraštyje „Batalinė scena“ vadina jį tiesiog kunigaikščiu Raimundu Mikšiu. K. Navako žodžiais tariant, „ir prisidegti cigaretės jis lenkdavosi, lyg lenktųsi bučiuoti žiedą popiežiui. Išdidžiai ir palaimingai“.

Po Šniūro mirties, 2010-aisiais, kompozitorius Vidmantas Bartulis parašė šiam menininkui dedikuotą pjesę „Lopšinė“ violončelei ir fortepijonui. Kas nulėmė aristokratišką tapytojo prigimtį, lieka tik spėlioti: gal seneliai, tėvai, o gal mokslai muzikos mokykloje – Raimundas gerai grojo violončele, kurios technika reikalauja tikslaus rankos judesio. Jo brolis dvynys Egidijus Mikšys, paklaustas apie Raimundo sprendimą pereiti iš muzikos į dailę, papasakojo kertinį to virsmo momentą: „Mūsų šeimoje niekas nemuzikavo, tačiau kažkodėl aš užsinorėjau skambinti pianinu ir paprašiau tėvų nupirkti instrumentą. Tėvai rado paprastą atsakymą, kad pinigų tokiam dalykui nėra. Taigi kreipiausi į močiutę Anelę iš mamos pusės, kuri pianiną kaipmat parūpino. Tada tapo aišku, kad reikia vaikus leisti mokytis muzikos. Tėvai mudu nuvedė į Naujalio muzikos mokyklą – aš mokiausi groti pianinu, o Raimundas – violončele pas labai gerą mokytoją Augį Bučą, kuris buvo ir architektas, todėl gerai piešė. Norėdamas paaiškinti, kaip ranka su smičiumi turi judėti per stygas, Bučas pasitelkdavo piešinukus. Jam išvykus į Vilnių dirbti architektu, Raimundą perėmė kitas puikus violončelės mokytojas Vilnius Petrauskas, išugdęs daugybę žymių muzikantų.

Aštuntoj klasėj Raimundas nusprendė mesti muziką ir perėjo į Juozo Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar Saulės gimnazija), pradėjo domėtis daile. Galutinis apsisprendimas, ko gero, įvyko tada, kai jis 1979 m. pabėgo iš namų ir išvažiavo į Peterburgą pakeliauti po vadinamąją Sąjungą. Tuo metu gyvenom Ziberto gatvėj, nedideliame dviejų kambarių butelyje. Tėvas mums padovanojo plokštelių grotuvą „Vega“ ir vienintelį Louiso Armstrongo albumą. Padavė plokštelę ir pasakė, kad pažintis su džiazu prasideda nuo šio atlikėjo. O aš matau, kaip Raimundas gulėdamas ant sofos klauso „Earth, Wind & Fire“ grupės muzikos. Po to – kaip susikrovęs krepšį ruošiasi išeiti. Klausiu jo: „Ką tu čia sugalvojai?“ – „Nestabdyk manęs. Važiuoju į Peterburgą.“ – „Kaip tu važiuosi? Ką valgysi?“ – „Turiu šešis rublius. Be to, tu man skolingas dar šešis.“ Atidaviau jam tuos šešis rublius ir jis iškeliavo. Grįžo po darbo namo tėvai, bandė ieškoti. Nerado. Po dviejų savaičių Raimundas grįžo namo lieknas jaunuolis. Iki tol jis buvo toks storuliukas. Kaip Peterburge pragyveno už dvylika rublių, liko neaišku. Prisipirko dažų ir pradėjo daug tapyti. Konsultuodavo jį Augustinas Savickas“, – prisimena Egidijus.

Grojimas violončele vėliau virto drąsiu, tvirtu teptuko potėpiu, laisvai, tiksliai tarsi smičiumi per stygas braukiamu rupiu drobės paviršiumi. Tai justi R. Mikšio pastelėse, tapybos darbuose ant kartono ar drobės – visoje jo kūryboje ir gyvenime. Tikslus, laisvas momentinis akimirkos įprasminimas – tarsi temperamentinga muzika, nuolat skambanti bet kurioje erdvėje – studijoje I. Kanto gatvėje, kaime prie Balbieriškio ar bet kur, kur tik rasdavosi fortepijonas ar pianinas. Jis savaip, originaliai, išlavinta spalvine klausa, spontanišku potėpiu, optine judėjimo iliuzija perkurdavo tapomos tikrovės ženklus į stilizuotus, beveik abstrakčius vaizdinius, atspindinčius įprastą kasdienybę. Nors tiek piešdamas, tiek tapydamas Šniūras lengvabūdiškai švaistėsi emocijomis bei spalvomis, tačiau niekada neslydo banalybės paviršiumi. Jis buvo mąslus ir gilus egzistencinėje akistatoje su gyvenimu, aštriai filosofiškos būties atodangose. Jo tapyboje nemaža tikroviškos, realistinės vaizduosenos, bet ekspresyvusis pradas vyrauja tiek raiškos, tiek prasmės atžvilgiu. Anot menotyrininko Algio Uždavinio, Šniūro kūryboje akcentuota „jautri autoriaus siela bei nuolatinis svyravimas tarp realybės ir sapniško vaizduotės pasaulio“.

Jis buvo nuolatinėje Bakcho draugijoje, todėl dažnai psichines ir emocines kūrėjo būsenas nulemdavo šio dievo globa ir vyno kiekis, bet niekas nesugebėdavo užslopinti jo asmenybės aristokratiškumo. Netgi gerai apsvaigęs Raimundas neprarasdavo kilnumo ir kavinėse, galerijose pardavinėdamas savo eskizus bei piešinius galantiškai bučiuodavo damoms rankas. Pasiskolinti pinigų taurei vyno jis turėdavo džentelmeniškos drąsos pačiose netikėčiausiose vietose. Tapytoja Sofija Rickevičiūtė prisimena, kuomet jai į Kauno arkikatedrą baziliką atėjus atsisveikinti su Jo Ekscelencija a. a. kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, šalia akimirkai prisėdo R. Mikšys. Mandagiai paklausęs, kas čia ilsisi ramybėje, paprašė, gal galinti jam duoti dešimt rublių. Sofija atsakiusi, kad būtų visai neblogai, jei kas nors jai pačiai tiek duotų. Šniūras mandagiai atsisveikinęs patraukė savais keliais.

Jis turėjo savo įsitikinimus bei žinojo, kokia privalo būti tiesa. Įdomus paradoksas – vidinė Raimundo tiesa ne visada sutapdavo su išorine, todėl šis kūrėjas galėjo būti labai spontaniškas, neparadiškas, tiesiog – nepatogus. Rašytoja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa su dideliu emociniu pakylėjimu prisimena vieno R. Mikšio tapybos darbo, kurį per 1998-ųjų Poezijos pavasario renginį Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje jai padovanojo autorius, istoriją: „Berods tais metais buvo išleista mano eilėraščių knygelė „Basnirčia“, kuri turėjo būti kaip nors pažymėta Poezijos pavasaryje. Apie tai išgirdusi dailininkė Irena Mikuličiūtė, nenorėdama dovanoti katės maiše, pasikvietė mane į savo namus ir pasiūlė išsirinkti R. Mikšio tapybos darbą. Gurkšnodamos vyną moteriškai šnekučiavomės. Drobę išsirinkau, tačiau ji liko Mikuličiūtės galerijoje, kad per renginį Irena su Raimiu galėtų man ją įteikti. Kitą dieną einu į Maironio muziejų ir matau – „Medžiotojų užeigoje“ lauke prie stalelio sėdi Irena ir Raimundas. Išvydus mane, Irenai staiga dingo nuotaika. Priėjusi klausiu: „Kas nutiko?“ O ji liūdnai sako: „Apie mano sumanymą iš kažkur sužinojo Petras Palilionis. Jis paskambino ir tą išrinktą paveikslą liepė įteikti Algimantui Mikutai, o Šoblinskaitei rasiąs kažką kita.“ Sulig tais žodžiais Mikšys užsiplieskė ir rėžė Irenai: „Tu ką, bijai Palilionio? Kas jis tau, koks viršininkas?“ Staiga pašoko ir nubėgo prie taksi. Sėdžiu aš Poezijos pavasary Maironio sodely, staiga atlekia Šniūras, nešinas didžiule drobe, prasibrauna pro žmones ir įteikia savo tapybą. Iki dabar tą Mikšio darbą Veliuonoje saugau kartu su visa istorija ir gražiais prisiminimais, – pasakoja V. Šoblinskaitė-Aleksa. – Mikšys buvo kažkoks ypatingas.“