AMŽINOSIOS TIESOS. Erdvinė instaliacija, spauda ant lakštinio plieno, metalas, 5 x 50 m, 48 vnt. Tarptautinis projektas „Klaipėda–Kaliningradas–Gdanskas. The City in Situ“, Fridriksburgo vartai (Kaliningradas), 2013
Ignas Kazakevičius

Laiko patikrintos Anatolijaus Klemencovo vinys

Anatolijus Klemencovas – universalus kūrėjas, nuolat žaidžiantis, šurmuliuojantis, savo darbais šokiruojantis žmones, priverčiantis vėl ir vėl klausti – kur baigiasi menas ir prasideda realus gyvenimas? Grafikas, tapytojas, originalių instaliacijų autorius, o praeiviui, žmogui, kuriam jos kuriamos, jis buvo ir vis dar yra geriau pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas.

Kai susitinkame menininko studijoje, pagaunu save galvojant, jog mūsų interviu tęsiasi jau 20 metų. Dabar suprantu, kad niekada pokalbiams (o, kiek buvo tų pasitarimų ir diskusijų, meno projektų aptarimų!) ypatingai nesiruošdavome, nes pasitikėdavome improvizacijos, jos metu gimstančių naujų idėjų galia. Du dešimtmečiai prabėgo tarsi parodos atidarymas. Juokaujame ir susitikę mintyse perrenkame eskizus bei esminius kūrinius, dariusius įtaką kitiems kūriniams, kurie darys įtaką…

Studijoje tebetvyro kūrybinės alchemijos nuojauta. Šalia porolono ir brokato atraižų, nusišėrusiame krėsle ilsisi manekenas, spokso varnos iškamša ir kaukės, ant stalo stirtomis kėpso diplomai, fotokoliažai bei, žinoma, sumuštiniai. Menas – visuomenė – menininkas. Aptariamose temose šmėžuoja grafika ir dizainas, estampas ir plakatas, kaligrafija ir instaliacijos, multimedija. Apie tai su A. Klemencovu diskutuojame jau seniai, todėl pernelyg nevaržau pašnekovo klausimais. Menininko portretas primena multiplį, to paties motyvo variacijas, atsiradusias kuriant namuose ir dirbtuvėje, galerijoje ir viešose erdvėse.

PARODA – VISAS MIESTAS

Bet kuri didesnė miesto šventė yra istoriškai susiklosčiusi visuomenės ir politikų „bendradarbiavimo“ platforma. Todėl ji vyksta periodiškai, renginių tinklelį nuolat papildo kalendoriniai festivaliai. Kartkartėmis garas kultūriškai nuleidžiamas tam, kad visuomenė nepolitikuotų, o belaukdama kitos šventės vėl galvotų, ko dar norėti, geisti, trokšti. Žmogaus sielos žinovas ir didis mistifikatorius A. Klemencovas, apipavidalindamas Jūros šventę, nesistengė keisti pasaulio, bet priešingai – siekė įsiklausyti į jo kalbą, perteikti tos šventinės akimirkos suvokimą, grąžinti žiūrovui pagražintą iliuziją. „Čia labai praverčia teatrinė patirtis. Teatras – tai menų sintezės fabrikas. Nors mene esu didelis egoistas, tenka pripažinti, jog kuriu žmonėms. Jie mano impulsas, būsimo kūrinio pagrindas. „Menas menui“ teorija man nepriimtina“, – aiškina pašnekovas.

Šiuos žodžius puikiai atspindi 2000 m. pagrindine šventės instaliacija tapę „Sielų gaudytojai“ (bendraaut. dizaineris Gintautas Šiupšinskas). Kas jie? Formaliai – „paauksuotos“ ant namų frontonų, polių Danės upėje stovinčios ir vėjo gaudyk­lėmis plevėsuojančios žmonių figūros. Angelai ar dovanas nešantys mugės Hermiai – sąlyginis norinčiųjų pagauti, rasti, ieškoti, kurti ir t. t. įvaizdis. Gaudoma, renkama tai, kas neapčiuopiama – jausmai, idėjos, emocijos. Menininkas čia pirmą kartą susitapatina su publika. Galime į tai žiūrėti kaip į pakankamai racionalų žaidimą. Laipsnišką ėmimą ir davimą, virsmą, evoliuciją, kaip į neapibrėžtam žiūrovų skaičiui skirtą panoraminį teatralizuotą reginį.

Autorius pasičiumpa kelis „placdarmus“ miesto centrinėje ašyje, žaibiškai interpretuoja aplinką ir šventės situaciją, nubrėžia naujas komunikacines ribas, kalba universaliosiomis meninėmis-estetinėmis kategorijomis. Manekenų panaudojimas, viduramžiška riterių šarvų stilizacija, jų padengimas „auksu“ – nuoroda į alcheminę materia prima, savotišką filosofinį akmenį, dėl kurio netgi banalus alaus gėrikas ir bromų myžėjas patiria prašviesėjimą, konstatuoja sielą esant nemirtingą. Sekant šia aliuzija, A. Klemencovo tvarinius paraleliai galėtume prilyginti senovės kultūrų nekrokulto stabams, teigti, jog tikras gyvenimas prasideda po mirties, o atgimstama šventėje! Čia autorius meistriškai sužaidžia universalijomis – bažnytine misterija, Dionisijomis, monadomis, eteriu, kalokagatija, renesansiniu homocentrizmu. Tai improvizacija iš elementariausių, tačiau plastiškų medžiagų: plastmasės, gyvūnų kaulų ir lengvai pritaikomų, modeliuojamų muliažų. Menininkas pernelyg nesuko sau galvos dėl jų pasirinkimo. Pagrindiniu kriterijumi tapo architektoniškas vietos – erdvės – laiko sutapimas, autorinio šanso išnaudojimas. Manekenai dailininkui – save lipdantis molis, medžiaga išreikšti įvairiausioms emocijoms, žmogaus būsenoms, jo charakterio bei poelgių alegorijoms. Skulptūrinėse grupėse menininkas nevaržomas jungia groteską ir ironiją, lyriką ir ekstravagantiškus akibrokštus. Skulptūros spindi saulėje, reaguoja į kiekvieną vėjo pūstelėjimą, apšvietimo pokyčius, dangaus spalvą. Tai itin mobilios kompozicijos. Jas galima grupuoti į daugiau ar mažiau komunikuojančias grupes ar eksponuoti pavieniui, pagal jų sąlyginę individualybę, įdomesnius „aprangos“ fragmentus.

Konstruodamas šventės akcentus, A. Klemencovas interpretavo klasikinę ir moderniąją dailę – pasinaudojo romėniškos skulptūros, Pieterio Bruegelio ir Salvadoro Dali siurrealistinių paveikslų įvaizdžiais, Andy’io Warholo tiražavimu bei popkultūros motyvais. Šventines instaliacijas vertinčiau kaip miesto erdvės scenografiją. Lengvai transformuojami, abstraktūs meninės išraiškos aspektu, A. Klemencovo objektai garantuoja įspūdį praktiškai bet kokioje ekspozicinėje aplinkoje. Jie, žinoma, būtų visai kitokie gatvėje ar vienuolyne, bažnyčioje, tačiau šiuo atveju svarbesnis jų universalumas, leidžiantis skulptūras panaudoti kaip estetinį dirgiklį.

Pagrindinė problema, kurią sprendė A. Klemencovas – objektų modeliavimas gan ankštoje erdvėje, santykinio aukščio numatymas, siekis, kad šventės simboliai netaptų nuobodūs ir nepradingtų minioje kaip mažai reikšmingi dekoratyvūs elementai. Kitų Jūros švenčių instaliacijos būdavo sukergiamos iš „organikos“ ir „neorganikos“, surinktos iš šiluminių mazgų atliekų, gyvūnų kaukolių, visokio second-hand’o bei ready-made’o, atributų iš jau sukaupto archyvo. Visa ši materija būdavo lakuojama, bronzuojama, jungiama su kinetiniais objektais, sensoriais, pradėdavo gyventi savitą gyvenimą, tapdavo karusele nuotykių ieškotojams, o pernelyg įsijautusius atvėsindavo vandens čiurkšlėmis. Instaliacijos virsdavo vizualine šventės ašimi, dominuodavo centrinėje gatvėje, „pakrikštydavo“ naujai įžengusius ar išeinančius. A. Klemencovas yra šiuolaikinės (nepainioti su dabartine) Jūros šventės krikštatėvis, logotipą ir firminį stilių sukūręs dar 1996-aisiais ir 15 metų palaikęs jos vizualinį pulsą. Vis dėlto, 2000-ųjų renginys tapo Jūros šventės formato lūžio ir aukščiausio meninio pakilimo tašku. „Sielų gaudytojai“ efektingiausiai ir konceptualiai išreiškė tuometinį Klaipėdos vektorių – miestas visur, niekieno miestas, visų miestas, laisvas miestas, nebaigtas miestas, kultūrų kryžkelė. Tais metais dailininkas į Biržos tiltą „įkalė“ „Tūkstantmečio vinį“ – geriausią savo iki šiol sukurtą meno objektą viešojoje erdvėje, taip pat visoje Tiltų gatvėje iškabino jūreiviškas telniaškes (kitose šventėse jas pakeitė įprasti plastikiniai tentukai su logotipais). O, kaip jas vogė girtos kompanijos! Veikiausia tai buvo titulinis nakties žygdarbis, nes instaliacija net nesulaukė šventės uždarymo, o visa Klaipėda vaikščiojo įtartinai jūreiviška. Tais metais A. Klemencovas miestą pradėjo mokyti jaukintis kultūrą, pakėlė meninę Jūros šventės kartelę, iki kurios bandoma prisitraukti iki šiol.

Žymos: