Dariaus Petreikio iliustracija
Kirill Kobrin

Rusų rašytojas tarp šešėlių

Net jei man papasakotų ir tūkstantį tokių anekdotų, vis tiek netaikyčiau anatemos tokiam nuostabiam miestui kaip Berlynas.

N. Karamzinas „Rusų keliautojo laiškai“

Šis siužetas prasideda gana oriai ir net tartum kilniai, džentelmeniškai, bet paskui nuslysta į vulgarų pokalbį nemirtinga tema „mums, rusams, užsienyje nereikia užsieniečių“. O nuridena jį žemyn tas, kuris, atrodytų, ir yra pagrindinis rusų literatūros džentelmenas, liberalus jos bajoras su būdingomis keistenybėmis – trumpomis kelnėmis, drugelių gaudymo tinkleliu, pasisakantis už viską, kas gražiausia, plius grebluojantis ir kuriantis užsienio kalbomis. Likus porai metų iki ėmimosi rašyti angliškai, paskutiniame romane rusų kalba – veikale apie tai, kad jo meilė literatūrai yra daugiau nei kitų gyvenimai – Vladimiras Nabokovas apibendrina savo asmeninę istoriją tarp vokiečių, kuriuos jam labiau patiko vadinti tuteišiais. Kurdamas romaną „Dovana“ (Дар), jis jau gyveno tarp kitų tuteišių – prancūzų, o po trejų metų atsidūrė paskutiniųjų aborigenų šalyje Amerikoje. Ten jam buvo akivaizdžiai patogiau ne tik dėl beveik gimtosios kalbos ir patikimo mokytojo atlyginimo, bet ir dėl paprastesnės priežasties – JAV yra kur pasislėpti nuo vietinių (juolab kad ten beveik visi atvykėliai). Buvo ir yra. Meškos urvų tiek nuo amerikiečių, tiek nuo buvusių tautiečių pakankamai. Ir galima vėl bėgioti erdvuma po kalnus, mojuojant tink­leliu. Kalbant apie požiūrį į Amerikos vietinius, skaitykite „Lolitą“. Ten – viskas. Beje, to nepakako: kai tik stebuklingai padidėjo pajamos, Nabokovai persikėlė ten, kur vietinių iš viso nėra, t. y. jie, žinoma, egzistavo, bet didžioji dalis buvo virtę aptarnaujančiuoju Šveicarijos viešbučio „Fairmont Le Montreux Palace“ personalu. Koks piktavalis būtų pastebėjęs, esą išsipildė tipiško rusų bajoro svajonė – didžiulį pasaulį paversti minia patarnautojų ir kambarinių. Bet aš to nesakysiu, nes ne man spręsti apie jausmus ir mintis žmogaus, kuris didelę savo gyvenimo dalį slapstėsi nuo visokiausių žudikų gaujų, o gyvenimo pabaigoje dar ir gynėsi nuo entuziastingų kvailių.

Bet grįžkime prie romano „Dovana“, kuris, kaip žinote, yra rusų literatūros Dao pristatymas, o šiuo Dao seka knygos herojus Fiodoras Godunovas-Čerdyncevas, gyvenantis emigracijoje Berlyne. Veiksmo laikas – antroji XX a. trečiojo dešimt­mečio pusė; vietiniai „rudieji“ su vietiniais „raudonaisiais“ dar nesusirėmė lemiamame mūšyje, 1929 m. pasaulinė krizė prasidės praėjus keliems mėnesiams po knygos pabaigos. Berlyne ramu (žinoma, santykinai). Godunovas-Čerdyncevas – vargšas, kaip ir beveik visi jo amžiaus emigrantai iš Rusijos, užsidirba iš įvairiausių atsitiktinių niekų, daugiausia – kalbos pamokų; išparduoda išsilavinimo perteklių. Darbas nepurvinas, bet nuobodus. Varginanti lingvistinė dresūra, sušvelninta baimės mokinį nuliūdinti tiek, kad jis atsisakys pamokų (ir, atitinkamai, nesutiks sumokėti). Niekur kitur ši veikla nėra aprašyta geriau nei „Dovanoje“. Privataus kalbų mokymo pragmatika ir netgi erotika.

Čia prasideda svetimojo – būtybės, nepažįstančios tarmių, jei ne nebylios, tai tikrai švebeldžiuojančios, o dažniausiai, vis dėlto, bebalsės – tema. Kitaip tariant – „vokiečio“ (rusų k. žodžio немец reikšmė kildinama iš žodžio „nebylys“ – vert. past.). Na, o Godunovui-Čerdyncevui tenka gyventi tarp tikrų, nemetaforiškų vokiečių, kurie jam yra visiškai abejingi – lygiai kaip ir jis jiems. Vieni kitiems jie tik šešėliai, ne daugiau. Šešėliai gyvenimo ekrane. Prie šešėlių ir ekrano temos dar grįšime, tačiau kol kas pastebėkime, kad vokiečių šešėliai pradėjo įgauti formą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kol jų tankis taip padidėjo, jog šie virto visiškai fiziniais, kartais net nutukusiais vyrų kūnais, nacių šturmuotojų pavidalais. Ir tokių buvo tikrai daugiau. Tiek daug, kad Nabokovams (ir daugeliui kitų) nuo tų Vokietijos šešėlių teko bėgti, tačiau šieji – jau aprūpinti tankais ir lėktuvais – sekė paskui juos tiek į vakarus, tiek į pietus, kol Vladimirui, Verai ir Dmitrijui (žinoma, pasisekė) teko lipti į laivą ir perplaukti vandenyną.

Svetimasis nieko, išskyrus abejingą panieką, nesukelia; tuteišis – Berlyno gyvenimo kilnojamų detalių elementas, ne daugiau. Jis nėra tikras. Tikrasis yra saviškis, rusas, vedantysis, – kaip čia nepastebėti liūdno paradokso? – efemeriškas, šešėlinis politinio pabėgėlio gyvenimas. Viskas susikeitė vietomis, visur pilna apgaulės, provokacijų, absurdo, nejaukumo. Vos Fiodoras įlipa į viešąjį transportą, kad nuvyktų į pamoką pas kažkokį vadovą, kuris gyvenimo pabaigoje nusprendė mokytis prancūzų kalbos, kaipmat jį užklumpa nepatogumai, absurdai, įdomesnis už bėgančio ruso bajoraičio fantazijas gyvenimas, spardantis herojų – nagi! Pabusk! Užteks! Egzistuoja ir kiti žmonės.

Štai nuostabi ištrauka iš antro skyriaus: „Jis važiavo į pamoką, kaip visada vėlavo ir, kaip visada, jame augo neaiški, bjauri, slegianti neapykanta tiek gremėzdiškam šios nevykėliškiausios iš visų transporto rūšių lėtumui, tiek beviltiškai pažįstamoms, beviltiškai negražioms gatvėms, bėgančioms už šlapio lango, o svarbiausia – tuteišių keleivių kojoms, šonams, pakaušiams. Jis protu suvokė, kad tarp jų gali būti ir tikrų, visiškai žmogiškų individų su nesavanaudiškomis aistromis, grynu liūdesiu, net prisiminimais, švytinčiais pro gyvenimą, – bet kažkodėl jam rodėsi, kad visi šie slenkantys, šalti vyzdžiai, žvelgiantys į jį taip, tarsi gabentų neteisėtą lobį (o iš tiesų taip ir buvo), priklauso tik šlykščioms kūmutėms ir supuvusiems buržujams. Rusų įsitikinimas, kad mažais kiekiais vokietis – vulgarus, o dideliais – vulgarus nepakenčiamai, buvo įsitikinimas, jis tai žinojo, nevertas menininko; vis tik jį krėtė drebulys, ir tik paniuręs konduktorius užverstomis akimis bei su pleistru ant piršto, amžinai skausmingai ieškantis pusiausvyros ir praėjimo tarp vagoną ištinkančių traukulių bei gyvuliškos stovinčiųjų ankštumos, išoriškai atrodė jei ne žmogus, tai bent vargšas žmogaus giminaitis. Antroje stotelėje priešais Fiodorą Konstantinovičių atsisėdo liesokas vyras trumpu paltu su lapės apykakle, žalia skrybėle ir padilusiais getrais, – atsisėdęs vyriškis stumtelėjo jį keliu bei aptraukto oda portfelio kampu, ir tokiu būdu jo susierzinimą pavertė į kažkokį aiškų įniršį, tokį, kad įdėmiai pažvelgęs į sėdintįjį, skaitydamas jo bruožus, jis akimirksniu visą savo nuodėmingą neapykantą (apgailėtinai, vargšei, išmirštančiai nacijai) sutelkė į jį ir aiškiai žinojo, už ką jo nekenčia: už šią žemą kaktą, už tas blyškias akis; už folmilchą ir ekstrarštarką (Vollmilch – nenugriebtas pienas, extra stark – labai stiprus (pavyzdžiui, labai stipri kava) – vert. past.), reiškiančius teisėtą praskiestų ir padirbtų produktų egzistavimą; už puspaltinę judesių sistemą – grasinimą pirštu vaikams, – ne kaip pas mus tiesiai į viršų – dangiškojo Teismo priminimas, bet dvejojančios lazdos simbolis, – pirštas, o ne Dievo pirštas; už meilę tankiai sukaltų kuolų tvorai, linijai, vidutiniškumui; už kontorų kultą; už tai, kad jei įsiklausytum, koks pokalbis vyksta jo viduje (ar bet kur kitur gatvėje), neišvengiamai išgirstum skaičius, pinigus; už „medinį“ humorą ir telefaksiškai pypsintį juoką; už abiejų lyčių užpakalių storumą – net jei kitos individo vietos ir normalios; už neturėjimą pasibjaurėjimo; už parodomąją švarą – puodų dugnų blizgesį virtuvėje ir barbarišką vonios purvinumą; už polinkį mažoms niekšybėms, už tvarkingumą svečiuose, už šlykštų daiktą, rūpestingai pritvirtintą prie aikštės grotų; už svetimą katę, iš keršto kaimynui gyvą pervertą viela, beje, sumaniai susuktu galu; už pilną pasitenkinimo žiaurumą visur ir viskam, kaip gi kitaip; už netikėtai entuziastingą paslaugumą, su kuriuo bent penki praeiviai tau padeda surinkti pabirusius centus; už… Taip jis vėrė šališkų kaltinimų karolius, žiūrėdamas į sėdintįjį priešais – kol tas neišsitraukė iš kišenės Vasiljevo „Gazetos“ numerio, abejingai kosteldamas rusiška intonacija.

„Juk tai nuostabu“, – pagalvojo Fiodoras Konstantinovičius, beveik šypsodamasis iš susižavėjimo. Koks protingas, grakščiai gudrus ir iš esmės geraširdis gyvenimas! Dabar laikraščio skaitytojo bruožuose jis įžvelgė tokį tėvynainišką minkštumą, – raukšles aplink akis, dideles šnerves, rusiškai apkirptus ūsus, – ir iškart tapo juokinga bei nesuprantama, kaip galėjo taip apsigauti.“

Žymos: