Keičiasi laikai, keičiasi bendravimo priemonės, tačiau poreikis susirašinėti išlieka. Laiškų rašymas, be abejo, patyrė nemažą formos pokytį. Retai kas nūdien kuria ilgus tekstus ranka ir siunčia „paprastuoju“ paštu. Prieš pusę amžiaus skaitytojas būtų nustebęs: kokiu dar „paprastuoju“? Koks jums tada nepaprastas – pašto karvelių? Visgi ir prieš šimtą metų, ir dar seniau būta visko: ir trumpųjų žinučių atitikmens, ir ilgų korespondencijų, ir meilės romanų, prasidėdavusių laiškais kitam ant iškvėpinto popieriaus, pridėjus plaukų sruogą ir fotografiją.Literatai susimąsto: ar kam nors bus įdomu skaityti mūsų susirašinėjimus elektroniniu paštu? Turbūt nelabai, ypač jeigu tai virto trumpų žinių pingpongu, kasdienybės reportažai neteko formos žavesio. Kita vertus, net ir elektroninis paštas leidžia korespondentams žaisti ir mėgautis žodžio magija. Man sekasi, nuolat turiu bent vieną tokį susirašinėjimo draugą ar draugę, su kuriuo atsiranda savotiškas bendravimo formatas, ritmas ir tekstai dėliojasi į atskirą dimensiją, laiškų naratyvą, paralelinę tikrovę. Kai kurie susirašymai užsimezga ir greitai nutrūksta, kai kuriuos esu išsisaugojusi ir juos galima skaityti kaip draminį dialogą, kai kurie primena apsikeitimus tam tikros naujoviškos formos poezija – emeilizmus. Kaip bebūtų, rašantieji randa malonumą įvairiausiose tekstų išraiškose, viena kurių yra laiško fetišas.
Skaitytojai irgi puikiai pažįsta epistolinį žanrą. Nesigilinant į jo istoriją, tučtuojau kyla klausimas, ar šiais laikais toks žanras egzistuoja? Atsakymas – taip. Dvi lietuvių rašytojos Sara Poisson ir Mari Poisson sukūrė bendrą epistolinį romaną „Šabaš“ (2011), visai neseniai klaipėdietė Sondra Simana išleido sapnišką knygą „Iškamšų kontora“ (2018), kurios dalis – laiškų forma. Net jeigu laiškai fiktyvūs ir rašomi specialiai romanui arba kūrinyje net nelieka kitos susirašinėjimo pusės, tai vis tiek laikome įkvėpta laiško formato. Ko gero, svarbiausias epistolikos skiriamasis bruožas – kreipinys į adresatą, pokalbis su nematomu, bet tarsi išklausančiu pašnekovu.
Mokslo, taip pat literatūros žmonės nuo senų senovės susirašinėjo ir publikavo savo dialogus, nujausdami pomirtinę jų vertę. Ne visi tai sureikšmindavo: pavyzdžiui, Carlas Gustavas Jungas ne sykį buvo mygiamas klausimu, kodėl nenori viešinti savo susirašinėjimų su Sigmundu Freudu, bet jis atsakydavo: tai nėra įdomu, tai buvo mudviejų reikalas.
Kada „mudviejų reikalas“ tampa visų interesu? Štai du prozininkai – amerikietis Paulas Austeras ir Australijoje gyvenantis, iš Pietų Afrikos kilęs Johnas Maxwellas Coetzee, sykį susitikę gyvai, nusprendė laiškų forma dokumentuoti savo literatūrinę draugystę, ne tik nujausdami to vertę, bet, sakytum, ją patys ir sukurdami. Keletas metų susirašinėjimo (kartais emailais, kartais laiškais) galiausiai sugulė į popierinę knygą „Here and Now: Letters 2008–2011“ („Čia ir dabar: laiškai 2008–2011“, 2013). Kai šis leidinys pateko į mano rankas, nesulaikiau šypsenos: tai ir savotiška rašytojų narcisizmo išraiška, ir susireikšminimas, ir grįžimas į romantiškus laikus, bandymas žaisti, laikantis dabar jau anachronistinio „tik vyrų“ pasaulio etiketo. Jei atsiversite Algirdo Juliaus Greimo knygą „Asmuo ir idėjos“ ir rasite jo korespondenciją su Jonu Aisčiu, atkreipkite dėmesį į atsisveikinimą „bučiuoju į abu ūsus“ – tai išduoda anuomet įprastą, bet mums jau keistą ir gal net nelabai jaukų intymumą.
Poreikis keistis ilgais laiškais šioje epochoje atsiranda tada, kai susiklosto neįprastos aplinkybės arba nujaučiamas nepaprastas pokytis. Pavyzdžiui, sergantis nepagydoma liga tėvas rašo laiškus savo vaikui, kurio negalės pats užauginti. Motina – savo kūdikiui, dar per mažam skaityti ar net suprasti jos išgyvenimus – apie savąsias kūdikystės patirtis jis sužinos vėliau. Popierinius laiškus į Lietuvą siųsti ėmiau išvykusi gyventi Pietų pusrutulin – atstumas atrodė toks milžiniškas, kad žaibiškas informacijos perdavimas internetu ėmė darytis neadekvačiai spartus, tarytum reikėjo ilgesnės laiko trukmės tarp parašymo, išsiuntimo, priėmimo, suvokimo… Neišsiųstų laiškų metodas taikomas psichoanalizėje, jis skirtas darbui su savimi, bandant nustatyti asmenybės ribas, sureguliuoti santykį su savo gimdytojais, mylimaisiais, mirusiaisiais ar negimusiaisiais. Net šis mano išvardinimas leidžia nujausti, kad bet kuris laiškas, atradus įkvepiantį adresatą, gali tapti kūrybos pradžia.
Laiškas, kaip ir dienoraštis, suteikia progą skleistis ne tik intymumui, bet ir autentiškumui. Mes nuolat ieškome, kas yra tikra, klausiame savęs ir kitų, atsakome ir paties atsakinėjimo veiksme sužinome, ką apie tai galvojame, ką jaučiame, išgyvename. Kritinės situacijos, kai dūžta iliuzinis kasdienybės tvarumas, – pats geriausias laikas kalbėtis su savimi.
Būtent todėl, vos tik Lietuvoje paskelbė karantiną, viduje pajutau krustelėjimą: kaip būtų smagu, jei dabar rašytume ir gautume ilgus laiškus. Epistolines pratybas jau buvau sykį surengusi su rašymo dirbtuvių dalyviais. Paskirsčiau poras, kiekviena jų dešimt dienų turėjo intensyviai rašyti – kas dieną po laišką, kuriame atsakymas į gautąjį klausimą ir naujas klausimas adresatui. Norėjosi ir aiškesnio, su literatūra dar labiau susijusio rezultato, todėl galiausiai kiekvieno paprašiau sukurti po novelę, remiantis porininko atsakymais. Matyti kitą ir bandyti perteikti pasaulį jo akimis, net jei tokiu būdu daugiau pasakysi apie patį save – viena pamatinių literatūros prasmių.
Reagavau žaibiškai, jau kovo 14 d. feisbuke paskelbiau „Laiškų dekameroną“ – kvietimą dalyvauti minėtos formos susirašinėjime. Atsiliepė apie septyniasdešimt žmonių ne tik iš įvairių Lietuvos kraštų, bet ir iš viso pasaulio. Jauniausiam dalyviui buvo 13 metų, vyriausiam – 69 metai. Daugiausia entuziazmo rodė moterys, kurioms 35–45 metai.
Beje, tai simptomiška, todėl noriu į šią detalę atkreipti dėmesį: brandesnio amžiaus žmonės nori ir gali rašyti, tačiau juos varžo gana nelengvos gyvenimo aplinkybės, nes tai metas, kai auginami vaikai, daug laiko atima darbas, karjera, kurios negali paleisti, kadangi reikia išlaikyti šeimą. Šiai amžiaus grupei, ne mažiau nei jaunimui iki 35 metų, reikia paramos, kad jie atsidėtų kūrybai. Kartais toji parama gali būti kvietimas ir paprasčiausias žodinis paskatinimas. Juk rašytojai, ypač pradedantieji, nuolat girdi patarimą „Nerašyk, jei gali!“ – kas, jeigu apverstume, jei paverstume tai raginimu? „Rašyk, tu gali!“ Nemanau, kad šiuo metu mūsų šalyje pasirodo per daug gerų knygų, tad tekstų kūrėjų gausa atneštų vien pozityvias pasekmes.
Kai kurie gražūs dalykai atsiranda tik rašant, kai kurie atsakymai gimsta tik paklausus. Kitas užduoda klausimus, kurie pačiam neateitų į galvą, jis nežino, kuo gyveni, kas tau svarbu, kodėl tau rūpi vieni, o ne kiti reikalai. Nemažai žmonių galvoja, bet to neužrašo, todėl jie nežino, kas jų viduje. Reflektuoti galima tik bendraujant: per pokalbį, per tekstą, kurį paskui kas nors perskaito – jei ne kitas, tai bent pats rašytojas, tik jau kitu laiku.
Nemažai potencialių autorių, galinčių rašyti, niekada nepradės, nes stigs laiko, jie pritrūks valios tuo užsiimti nuosekliai. Nekalbu apie literatūros kūrimą – net dienoraštis reikalauja pastovumo ir nusiteikimo. Laiškų korespondencija leidžia lengviau pradėti: egzistuoja žmogus, kuriam turi atsakyti raštu, nes pažadėjai. Junti tam tikrą pareigą, o neatsakęs – sąžinės graužatį. Tai padeda susikaupti ir nepasiduoti, rašyti dažnai, o „Laiškų dekamerono“ atveju – kasdien. Skamba paradoksaliai, bet, labiau nei laisvės, kūrybai reikia rutinos.
„Laiškų dekamerono“ finale buvo kuriamos žaibo novelės (flash fiction) – nedidelės apimties spontaniški tekstai, įkvėpti susirašinėjimo. Noveles atsiuntė 26 autoriai, kūrinių skaičius – 38. Septyni geriausieji buvo išrinkti ir apdovanoti skaitytojų dėmesiu. Kai kurie sumanymo dalyviai leido pamatyti savo laiškus. Buvo galima nujausti, kad juose išnirs šios dienos aktualijos, nustumti atsiminimai, bus aptariama socialinė izoliacija, nerimas ir mirties nuojautos, žvilgčiojimas pro langą ar rakto skylutę į kaimyną, pokalbis psichoanalizės seanse. Pagrindinė visų tekstų nata visgi buvo mažorinė: ne pasidavimas nevilčiai, o atsidavimas akimirkos džiaugsmui.
Kai kurie dalyviai pranešė, kad jų susirašinėjimas nutrūko anksčiau, bet raminau visus, skatindama žiūrėti į žaidimą ir rimtai, ir nerimtai. Jei procesas ima kelti diskomfortą, jo reikia atsisakyti. Buvo keletas porų, kurios man dėkojo ir stebėjosi, kaip sugebėjau nujausti, jog atitiks jų charakteriai, įsižiebs draugystė. Miela manyti, kad tai šiokia tokia magija ir esu apdovanota gebėjimu sąvadauti, tačiau kritinis mąstymas neleidžia pamiršti statistikos: iš trisdešimt penkių porų, kokios trys tikrai turėjo būti vykusios, „stebuklingos“. Juk poravau beveik užsimerkusi: pagal atitinkantį ar kontrastingą amžių, pagal vardų skambesį ar elektroninių adresų susirimavimą. Visada smagu žaisti ir spėlioti, kam pasiseks.
„Laiškų dekameronas“ leido mums užsiimti savimi ir susipažinti su kitu. Jo didžiausia sėkmė ta, kad laiškai įamžino šią akimirką – tai bus įrodymas, kad gyvenome, ir dar kaip gyvenome. Mūsų lengvai neišskirsi ir nenutildysi.

---

Devintasis pacientas
Neringa Daniulaitienė

Ji vėluoja. Tad, kaip visada tokiais atvejais, kairiame viršutiniame kampe užsirašau: „Menininkė?“ Kai pagaliau pasirodo, prisėda priešais mane ant žalios pliušinės sofutės ir pradeda pasakoti, ko atėjo, priekyje su varnele įterpiu: „Nesuprasta menininkė“.
Paprastai visus pacientus, kol jie kalba, nusipiešiu, šią taip pat: trumpa bachūriška šukuosena, kiek prakauloka, iš visų jėgų besistengianti atrodyti natūraliai, bet plaukai ir antakiai vis tiek dažyti. Šypsausi, uždavinėju įprastinius apšildančius klausimus, į kurių atsakymus jau septyniolika metų reaguoju reikšmingu ir skatinančiu toliau kalbėti „mhmmm…“
Vaikystės traumos? Ak taip, sisiodavo į lovą, senelis vadindavo myžne, klasėje sulaukdavusi patyčių dėl per plonų kojų. Klasika. Hiperjautraus vaiko klasika. Pagal tai, kiek dėmesio skiria vaikystės laikui, pieniškai perlinių kruopų sriubai, nemėgstamiems kvapams ir garsams, vėl rašausi: „Neišaugtas hiperjautrumas“.
Tada permetu ją į dabartį: „Kiek jums metų?“ Juk irgi klasika – vidurio amžiaus krizė. Bet čia pat padedu klaustuką, nes moteris pasakoja apie tai, kaip iš jos baigia išbristi. Vaikai užauginti, darbe – ramybė, vyras – taip – mylintis, dėmesingas, Dieve, net dvasingas – dovanojantis apsaugančius amuletus – tokių dar būna šioje amžiaus grupėje – nors… Čia moterys dažniausiai meluoja, bent jau kol susipažįstame. Tad dėl visa ko – klaustukas.
Miega ramiai, košmarai nekamuoja, taip, baigėsi, kai užaugino vaikus. Dieve, sapnuodavo, kaip jie skęsta, o ji turi pasirinkti, kurį gelbėti. Niekada tokių nesapnuodavau. Būčiau išprotėjusi. Gerai, kad neturiu vaikų. Būčiau išprotėjusi. Taigi, pasižymiu: „Perdėtas motinystės jausmas“. Jis paprastai niekur nedingsta, projektuojamas kitur. Į ką projektuoja ji? Dar neaišku. Ak taip, į kūrybą, į keliones, į fotografiją. Keverzoju: „Kabinasi į prasmę, kurios vis tiek nėra“. Ne pirma. Ne paskutinė. Kiek su jomis reikia dirbti, kol supranta, kad gyvenimo tikslas ir prasmė – keturi P: požrat, poguliat, počitat, pojabat. Su šita gali ilgokai užtrukti, bet ji jau kely.
Vis tik grąžinu moterį prie vyro, prie pirmosios meilės, ir čia pirmasis mažas kabliukas – išdavystė savęs ar kito – taip, esu mačius daugybę filmų su nuo altoriaus bėgančiomis gražuolėmis ir sprunkančiais jaunikiais, žiūriu, kai norisi likti kartu ir egzaltuotam pakilime, ir apsivėmusiai nuo saldumo. Šis egzempliorius – pirmasis gyvas manojoje praktikoje. Per septyniolika metų. Vos laikausi nesišypsojusi, nes moteris grįžta į šį laiką, garsiai save teisindama ir tarsi tikėdamasi išteisinimo iš manęs. Bet tik atsakau savo klasikiniu „mhmmm…“ ir žvilgteriu į laikrodį. Laikas reziumuoti, liko dešimt minučių.
– Tai, Milda, sakykite, ko tikitės iš psichoterapijos? Kuo, galvojate, galiu jums padėti?
– Manau, kad niekuo, – staiga atsako lyg visai kitas žmogus, o gal formalumu sureaguoja į manąjį formalumą (klaustukas). – Tik norėjau dar kartą įsitikinti, kad psichoterapija neveikia. Kad atsakymus į savo klausimus randu pati.
Ant stalo, net nepasiteiravusi, kiek, padeda penkiasdešimtinę. Mesteli į mane niekinantį žvilgsnį ir išeina. Mano aštuntoji pacientė šiandien. Aštuonios valandos po valandą, su dešimties minučių pertraukomis. Su kiekvienu savaip nučiuožusiu. Ne, šita nevaikščios septyniolika metų. Šita atėjo jau žinodama, kad nevaikščios. Gaila.
Grįžusi namo, nusimetu darbinį kostiumėlį ir įlendu į meškiuko kombinezoną. Garsiai pasileidžiu Elvį Preslį, rokenrolo ritmu suplėšau salotas, suverčiu tuną, išspaudžiu pusę citrinos, griežinėliais pripjaustau žaliųjų alyvuogių, juostelėmis – cukinijos, tada uždulkinu (kaip man patinka šis žodis!) pipiriukų ir prisėdusi su puodeliu ant sofos sustingstu laukimo pozoje. Jis grįš už dešimties minučių. Kaip laikrodis.
Taip, jau rakina duris, ir į kambarį pirmiausia įplaukia jusles pažadinantis vyriškų kvepalų aromatas. Šypsausi, einu pasitikti, rankomis apsiveju kaklą ir pakšteliu į aštrų pavytusį skruostą.
– Na, kokia istorija šiandien? – tarsteli, dar besiaudamas batus. Jau septyniolika metų jį taip pasitinku – su geriausia savo dienos pacientų istorija. Kokia ji bebūtų, turi skambėti kaip anekdotas.
– Šiandien – pabėgusios nuotakos. Įsivaizduoji, jų būna ne tik filmuose! – besimėgaudama būsimu pasakojimu, pradedu…
Matau, kaip sustingsta. Šypsena dingsta, išgirstu „Kuo vardu?“, atsakau „Milda“, ir tą pačią akimirką suprantu, kad ką tik įgijau dar vieną pacientą. Pacientą, kuris, buvau tikra, jau mano kadai pagydytas.

2020-04-20