„Apie begalybę“, „Gyvybės ir mirties klausimas“, „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ – štai tokiais ambicingais pavadinimais žiūrovus pasitiko šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Ir nors tai, be abejo, tėra keli pavyzdžiai iš milžiniško kino lauko, šiokią tokią tendenciją jie parodo. Tendenciją kalbėti apie didžiausius įmanomus klausimus ir sukti pasakojimą metafizinių problemų link. O begalybės, amžinybės ir visuotinybės turi vieną vizualiam menui neparankią savybę – jos atrodo taip pat kaip tuštuma ar dulkėmis padengta nykuma.

Šis kūrėjų noras atsikąsti daugiau, nei yra pajėgūs sukramtyti, aiškus tiek iš itin didingų tematinių pasirinkimų, tiek iš pasakojimų struktūrų – šį rudenį kaip niekad daug filmų į festivalį atvyko elementariai per ilgi, nepaliesti griežto montuotojo rankos.

Simptomiškas ir vienas žiūrovų numylėtinių – Hanso Peterio Mollando „Vogti arklius“ (Ut og stjæle hester, 2019). Iš gebėjimo laviruoti tarp komedijos ir tragedijos karjerą susikūręs režisierius dar prieš filmui pasirodant kalbėjo apie norą pastatyti tikrą dramą. Galutinis produktas primena būtent tai – bandymą imtis naujos temos pilnai įtikėjus, kad reikalingus instrumentus rasi, kaip sako studentai, „iš bendro išsilavinimo“.

Stellano Skarsgårdo vaidinamas Trondas, palaidojęs žmoną ir į suaugusiųjų gyvenimą išleidęs vaikus, persikrausto gyventi į kalnus, ten netikėtai sutinka Larsą, kurio iš pradžių apsimeta nepažįstantis, tačiau netrukus abu vyrai pažvelgia tiesai į akis – kadaise, iškart po Antrojo pasaulinio karo, jie praleido vasarą gretimuose namuose miško glūdumoje. Larsas, sužinome mes netrukus, tais metais žaisdamas su ginklu netyčia nušovė savo brolį dvynį.

Prisiminimuose atgijęs jaunasis Trondas išeina vogti arklių su Larso vyresniu broliu, jau žinančiu, bet draugui nepasakojančiu apie nelaimingą atsitikimą bei dėl to spaudžiamu kaltės, nes iššauta jo ginklu ir dar tuo metu, kai jis turėjo broliukus prižiūrėti. Šis vėliau išvyksta, o žiūrovams paaiškinama, kad Trondo tėvas užmezgęs romaną su brolių motina. Viskas prasidėjo karo metais, kai jie buvo priversti slėptis. Vėliau romano su ta pačia moterimi užsimano ir pats Trondas, o kadangi ji tėra aistros objektas, noras iš dalies išsipildo. Visgi galiausiai tėvas su kaimyne pabėga, ir Trondas su motina lieka ieškoti naujų namų.

Jei perskaičius apima jausmas, kad surašytas ne filmo, bet serialo ar iš novelių sudėtos knygos siužetas, nenuostabu, nes būtent taip žiūrint „Vogti arklius“ ir atrodo. Retsykiais publika grąžinama į „dabartį“, kurioje abu sẽniai reflektuoja praeities įvykius, o mes turėtume suprasti, kokią įtaką tai jiems padarė. Visgi stebėti, kaip du statiški senukai niūriai tauškia apie neapleidusią kaltę, yra paprasčiausiai nuobodu. Tai scenos, kurias profesionalas turėtų arba ištrinti, arba ko nors daugiau prisodrinti, nes jose žiūrovas pameta pasakojimo tempą.

Tačiau net jei nebūtų šių vangių šokinėjimų laike, filmas nesusituri triskart iš esmės nepakeitęs naratyvo krypties, it pats nežinotų, ar užmegztos intrigos pakanka ir ar nederėtų pripaišyti dar antro, trečio, ketvirto konflikto. Išgirdę apie mirtį ir kaltės persmelktą vaikystę, imame tikėtis, kad pasakojimas tęsis iki pabaigos. Bet vienas brolių paprasčiausiai… išvažiuoja. O kitas pasitraukia į periferiją, užleisdamas ekraną aistros istorijai.

Šiai pasibaigus, jau tarsi norisi kilti iš kėdės, nes problema išspręsta, tėvas išvyko, moters nebeliko, siužetui tiesiog nebėra kur judėti. Tačiau vietoje to dėl kažkokių priežasčių „Vogti arklius“ dar pusę valandos seka Trondo jaunystės įvykius, kurie, kaip ir senių dialogai, krenta kažkur tarp akivaizdybės ir beprasmybės. Nesusitelkdamas ties vienu aspektu, filmas kalba apie viską tuo pat metu.

Greičiausiai šią sumaištį reikėtų aiškinti bandymu įtampą perkelti iš įvykio į veikėją, iš istorijos – į tikrą žmogų. Bet kūrėjai tokio kardinalaus ėjimo išsigąsta, nors ir pamėgina sumanymą įgyvendinti rodydami vaidinti nelabai ką turinčio S. Skarsgårdo rymojimus. O suvėlus tokius pamatinius dėmenis kaip veikėjų motyvacijos, personažai juk savaime neišsiskleidžia į pilnavertes asmenybes, greičiau priešingai, dėl to pasidaro sunku suvokti, kam mums išvis turėtų rūpėti paauglio aistrelės.

Šis perspektyvos plotis žiūrovą atveda prie turinio, kuris per abstraktus paveikti emociškai ir per banalus nors truputį sukrėsti.

Analogiška, nors kiek kitaip atsiskleidžianti, prob­lema lydi ir „Laimės gėlelę“ (Little Joe, 2019) – mokslinės fantastikos juostą apie gėlę, padarančią ją pauosčiusius laimingais. Tačiau tam tenka paaukoti sąmoningumą, mat įsiveržusios į smegenis augalo dalelės pakeičia žmogų taip, jog šiam labiau už viską ima rūpėti gėlelės augimas ir išsaugojimas. Laimė, kainuojanti savastį.