Šio pokalbio pašnekovė labai retai žiūri Holivudo filmus. Mieliau renkasi festivalinį kiną ir jau šešiolika metų lietuvių skonį lavina autoriniais kūriniais iš Kanų, Berlyno, Venecijos, Toronto, Lokarno ir kitų svarbiausių pasaulio kino festivalių. Neretai anksčiau nei visi kiti, vedina ilgametės patirties ir intuicijos, įsigyja filmus, kurie vėliau laimi tarptautinių žiuri prizus. Ir ne kas kitas, o būtent ji lietuvius sudomino dabar itin populiaraus italų režisieriaus Paolo Sorrentino kūryba. Be to, ji mėgsta atrasti talentus, kurie dar tik pradeda skleistis, nuosekliai stebėti jų augimą ir supažindinti su jų darbais.

Jau šeštus metus iš eilės pirmomis spalio dienomis Lietuvos kino teatruose nuskamba: „Sveiki, mieli festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ žiūrovai.“ Metas pasikalbėti su jo organizatore ir programos sudarytoja Giedre Krikščiūnaite.

Su pašnekove dėl įvairių pašalinių garsų keitėme interviu vietas, klajodami po Vilniaus Senamiestį ir ieškodami ramesnio užutėkio. Ji gėrė kavą, aš – kombučią. Nėrėme į prisiminimus: kas atvedė ją į kino sritį, kodėl jaunystėje norėjo būti balta varna, aptarėme Luchino Visconti kūrybą, gilinomės į temą, kaip auginti kino skonį.

Vėliau, susėdę tokioje ramioje kavinėje, kur niekas prie mūsų nė nepriėjo paklausti, ar ką nors užsisakysime, tiesiog kalbėjomės: apie festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ viziją, į programą šiemet patekusius talentus, asmeninius ženklus, išduodančius, kad kūrinys patiko, ir tai, kaip atrasti savo filmą. O gal atvirkščiai – jam surasti žiūrovą.

Kaip kinas atėjo į jūsų gyvenimą?

Sakyčiau, atsitiktinai. Mano vaikystė bėgo arčiau teatro, svarsčiau su juo sieti ateitį, gal net vaidinti. Šeimoje apie kiną buvo kalbama retai.

Nežinau, kodėl taip nutiko, bet būdama 12–14 metų pradėjau žiūrėti klasikinius režisieriaus Federico Fellini ir kitų kūrėjų filmus, kurie tuo metu buvo prieinami. Norėjau būti balta varna – žiūrėti ne tai, ką visi, o ką nors ypatingo. Augau Panevėžyje, aplink daug kas rinkosi komercinį kiną, o aš ieškojau to, kas man iš tiesų sukeldavo emocijų.

Kai studijavau Vilniuje, vaikščiodavau į kino teatrą „Kronika“ – dabar tai Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia. Ten nuo ryto iki vakaro rodydavo tik dokumentiką. Tuo metu itin populiarios buvo indiškos melodramos, o man norėjosi ko nors gilesnio, prasmingesnio.

Nuo mažens savyje turbūt turėjau ir prodiusavimo krislą. Man natūralu atrasti, suburti talentingas asmenybes. Kino kuravimas ir platinimas man iki šiol pirmiausia reiškia talentų paiešką.

Taip nutiko su Aiste Žegulyte ir jos darbu „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (2025) – tai buvo pirmasis lietuvių filmas, kurį apsisprendžiau platinti. Kai kūrinys suvirpina, norisi nuoširdžiai padėti talentingai menininkei. Šiemet ši dokumentika įvertinta keturiomis „Sidabrinėmis gervėmis“.

Kaip apibūdintum savo kino skonį?

Tai tas pats, kaip vertinti, ar tu gražiai apsirengęs, ar ne. Subjektyvu. Tai įgimtų ir įgytų dalykų visuma. Kino, kaip ir gyvenimo, skonis užauga pamažu.

Kai kurie techniniai dalykai išduoda, kad tai ne mano kinas. Pavyzdžiui, atstumia pernelyg meinstryminė kino kalba, dronais filmuoti ar kompiuterine grafika nugludinti vaizdai – dažnai juose matau nuobodų požiūrį į kūrybą.

Kaip suprantu, kad filmas mano? Kai suvirpa pirštų galiukai ir jaučiuosi laiminga. Kino festivaliuose stengiuosi pažiūrėti iki trijų kūrinių per dieną, kad dar prisiminčiau jų siužetus.

Kai kurių režisierių kūrybos braižą jau žinau – jis ne mano, todėl jų filmų nežiūriu. Pavyzdžiui, populiarus lenkų režisierius Pawełas Pawlikowskis – puikus, bet jo darbai nėra to braižo, kuris man imponuotų. Man jie per šalti, formalūs, juose nėra tos gyvybės, kurią įsivaizduoju.

Turbūt to negalėtumėte pasakyti apie P. Sorrentino. Jūs buvote viena pirmųjų, kuri lietuvius supažindino su šio italo kūryba. Dabar jis – vienas populiariausių Europos režisierių Lietuvoje.

Pirmasis jo filmas, kurį platinau, buvo „Jaunystė“ (Youth, 2015). Mane sužavėjo idealus balansas tarp komercijos ir festivalinio repertuaro – tai didingas, suprantamos estetikos kūrinys, tačiau ryškaus, savito braižo, kalbantis subtiliomis temomis. Tikiu legenda, kad prie didžiulio P. Sorrentino išpopuliarėjimo Lietuvoje prisidėjo dainininkas Marijonas Mikutavičius, parašęs gražų tekstą, jog „Jaunystė“ – vienas geriausių jo matytų darbų.

Vėliau platinau filmus „Silvio“ (Loro, 2018) ir „Partenopė“ (Parthenope, 2024). Mūsų šalyje atsirado savotiškas P. Sorrentino kultas. Susiklostė sunkiai paaiškinamas fenomenas: režisieriaus darbai, palyginus su kitomis šalimis, čia sulaukia išskirtinai daug žiūrovų. Kitur tokio susidomėjimo nėra. Kodėl taip nutiko, nežinau. Gal žmonėms tiesiog patinka Italija.

Kokios svarbiausios taisyklės laikotės pasirinkdama filmus?

Turbūt nieko naujo nepasakysiu – reikia klausytis širdies. Jeigu pradėsi ieškoti, kas gali patikti kitiems, išduosi save. Kokia tuomet prasmė?

Bet vien intuicijos neužtenka – būtina atlikti namų darbus. Filmas konkrečiame regione gali priklausyti vienam festivaliui ar vienam platintojui. Jeigu pirmas jį pastebi, ypač kol jis dar neatrinktas į programas ar, juo labiau, neapdovanotas, turi didesnę galimybę įsigyti ir galbūt už mažesnę kainą.

Seku, ką kuria mane dominantys režisieriai, kokioje stadijoje yra jų kūrinių gamyba. Planuoju, ko konkrečiais metais tikrai norėsiu. Kartais nusiperku filmą dar jo nemačiusi, nes žinau režisieriaus braižą. Taip atkeliavo „Siratas“ (Sirāt, 2025, rež. Oliver Laxe), kuris vėliau pelnė daugybę apdovanojimų, o jo efektas prisimenamas iki šiol.

Tiesa, kartais filmas būna ne toks, kokio tikiesi, bet turi priimti – juk tai buvo tavo sąmoningas pasirinkimas ir sprendimas. Nė vienas nesame tobulas.

Ar yra kūrinių, kuriuos žiūrite savo malonumui?

Taip. Bet tuomet noriu grįžti prie klasikos, pavyzdžiui, L. Visconti. Įdomus sutapimas, kad esame gimę tą pačią dieną. Kartais pagalvoju: jeigu būčiau režisierė, jis man būtų kelrodis.

Tiesa, pasitaiko, kad filmai, kuriuos kažkada vertinau kaip genialius ir turtingus, pasikeitus laikui ir technologijoms, dabar atrodo gana naivūs. Tačiau yra režisierių, tarkime, Irano kino meistras Abbasas Kiarostami, kurių darbai, regis, išliks aktualūs ir svarūs dar daugelį metų.

O kaip su Holivudo produkcija?

Žiūriu, nors gerokai rečiau nei autorinį festivalinį kiną. Net „Titaniko“ nesu mačiusi. Bet yra puikių filmų – iš naujausių labai patiko Martino Scorsese’s „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023) ir Paulo Thomaso Andersono „Mūšis po mūšio“ (One Battle After Another, 2025). Man svarbiausia – autoriaus požiūris, jo kino kalba. Todėl turbūt renkuosi ne pagal tai, ar kūrinys holivudinis, o pagal tai, ar jame jaučiu režisierių.

Ko niekada nebus festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“?

Kai paskelbiamos festivalių programos, iš karto pasižymiu, kas man nepatinka. Tai įvairios klasikinės kostiuminės dramos, tradiciniai siaubo žanro filmai, kurių nesuprantu.

Šiemet Kanuose pastebėjau nemažai kūrinių su stipriu komerciniu poskoniu – jų taip pat atsisakau. Labai nepatinka užsakomieji darbai, kuriuose žiūrėdamas matai kyšančias užsakovų ausis, kai siekiama pateikti tam tikrą tiesą, primesti savo nuomonę.

Esate ir programos sudarytoja, ir festivalio organizatorė. Kas mieliau širdžiai?

Tikiu, kad tokiame koncentruotame renginyje kaip „Lokys, liūtas ir šakelė“ geriausia ir organizavimą, ir programos sudarymą palikti vienam žmogui. Taip galima greitai priimti sprendimus.

Prisipažinsiu, tai sunku ir užima daug laiko, bet taip lengviausia išlaikyti tvarką. Tereikia pasitarti ar pasiginčyti su savimi. Žinoma, žiūrėti filmus ir sudėlioti programą – didesnis malonumas nei organizuoti.

Anksčiau tik platinote filmus, jie pasirodydavo pagrindiniuose Lietuvos kino festivaliuose. Vėliau atsirado programa „Lokys, liūtas ir šakelė“, virtusi tradicija tapusiu festivaliu. Kas paskatino tokį sprendimą?

Pradžioje dirbau gamybos srityje ir prodiusavau festivaliuose rodomus autorinio kino kūrinius. Man buvo svarbu prisidėti prie darbo, kuriuo tikiu. Vėliau ėmiausi platinimo veiklos, dalydavausi atradimais su programų sudarytojais, tačiau viskas išsibarstydavo po skirtingus renginius ir nevirsdavo vientisu kūnu. Troškau kažko savo. Festivalio, kuriame filmai atspindėtų mano skonį ir požiūrį. Norėjosi sukviesti žmones ir koncentruotai parodyti, kas iš tiesų yra „Lokys, liūtas ir šakelė“.

Šis prekių ženklas buvo žinomas dar iki festivalio ir reiškė, kad tai rinktiniai darbai iš Berlyno, Venecijos ir Kanų. Vėliau geografija prasiplėtė – prisidėjo Lokarnas, San Sebastianas, Torontas.

Kokia jūsų vizija? Turbūt „Lokys, liūtas ir šakelė“ niekada netaps „Kino pavasariu“ ar „Scanorama“?

Man festivalis – ne raudoni kilimai, sienelės ar fejerverkai. Visos šviesos turi būti nukreiptos į režisierius ir jų kūrybą.

Pirmaisiais metais pasivadinome programa – man šis žodis patinka, nes iškart akcentuoja tai, kas svarbiausia. Vėliau supratau, kad daugeliui žodis „festivalis“ aiškesnis, todėl neverta laužyti nusistovėjusios sąvokos. Be to, vadintis festivaliu ragino ir kino bendruomenė – ištikimiausi „Lokio, liūto ir šakelės“ žiūrovai, kurie diskutuoja, pataria ir skatina augti. Tik šiemet susimąsčiau, kad turbūt pasąmoningai judu Kanų „Režisierių savaitės“ (Quinzaine des Cinéastes) kryptimi.

Ši paralelinė programa ypatingą dėmesį skiria savitiems menininkams, jų filmams, naujų talentų atradimui. Man tai labai artima.

Patinka stebėti augančius režisierius, matyti, kaip jie keičiasi. Todėl mūsų programoje greta jau žinomų vardų visuomet bus jaunų, tvirtai savo keliu žengiančių kūrėjų su pirmaisiais ar antraisiais filmais.

Ar yra režisierių, kurie nuolat pateks į jūsų festivalį?

Jaučiu profesinę simpatiją tam tikriems kino kūrėjams. Vienas iš jų – Lukas Dhontas, su kuriuo esame pažįstami asmeniškai. Vertinu jo dėmesingumą, tai, kad jam svarbu, kur ir kaip rodomi jo darbai. Platiname visus tris jo filmus.

Tokių profesinių simpatijų turiu ir daugiau – Alice Rohrwacher, Tarikas Salehas, Christianas Petzoldas. Man įdomu sekti jų kelią, neišskirti vieno sėkmingo kūrinio.

Dažnai į jūsų akiratį patenka filmai, kurie tik vėliau laimi festivalių prizus. Tai intuicija? Ar įmanoma nuspėti, kas sulauks žiuri įvertinimo?

Žiuri sprendimus sunku nuspėti. Kartais labai geri filmai nelaimi nieko, o pergalę švenčia tie, kuriuos po metų visi pamiršta. Todėl prizų nebandau prognozuoti.

Mane domina originalūs, nekonjunktūriniai darbai. Ilgametė prodiuserinė ir festivalinė patirtis turbūt padeda juos atpažinti.

Kas šiemet sulaukė daugiausia jūsų simpatijų?

2026 m. festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“ bus dvylika naujų filmų bei du L. Dhonto retrospektyvos programoje. Išskirčiau kelias savo simpatijas.

Berlyno kino festivalyje didžiausią įspūdį paliko „Mes nesame svetimi“ (Wo men bu shi mo sheng ren, 2026) – Singapūro režisieriaus Anthony Cheno darbas. Tai man netipiška – kūrinys labiau klasikinis, žiūroviškesnis, nei paprastai renkuosi. Tačiau tai graži romantinė istorija su elegantiška režisūra. Jame yra įsimenanti suaugusių žmonių pasimatymo autobuse scena.

Nesu britiškų filmų gerbėja, retai jie mane sujaudina ir patenka į programą, skirtingai nei vokiečių, prancūzų ar italų. Visgi šiemet Kanuose po „Matau, kaip griūva namai žaibo greičiu“ (I See Building Fall Like Lightning, 2026, rež. Clio Bernard) pajutau – čia jis. Herojų nuoširdumas sugebėjo pravirkdyti net skeptiškiausius kritikus. Jį žiūrėjau du kartus, ir abu jis suvirpino mano širdį.

Kino profesionalai, pastebintys visas technines detales, taip pat liko sužavėti. Panašiai praėjusiais metais visus pagavo jau minėtas „Siratas“ ir Maschos Schilinski „Žvelgiant į saulę“ (In die Sonne schauen, 2025).

Yra dar vienas filmas, kurio negalėjau pamiršti, – vokiečių režisierės Valeskos Grisebach „Svajingas nuotykis“ (Das geträumte Abenteuer, 2026). Kai kas jo nesuprato, o aš šypsojausi: kokia sumani menininkė, kaip tvarkingai viską sudėliojo ir kaip erzina mus savo sprendimais. Visa jo prasmė – filmo trukmėje, ji atsiskleidžia pamažu rutuliojantis siužetui, o kūrybinę idėją sustiprina neprofesionalių aktorių vaidyba.

Kokiais kriterijais remiantis šiemet sudaryta programa? Kiek buvo spontaniškumo, o kiek – strateginio planavimo?

Visada vadovaujuosi intuicija, bet kartu galvoju, ar man reikia šio filmo, kaip jis įsikomponuos į programą ir kuo ją praturtins. Šiemet viskas gana natūraliai susidėliojo į keturias temines programas apie šeimą, jaunystę, žmones, kurie gyvena savo ritmu, ir fikciją bei tikrovę.

Jau Berlyne supratau, kad viena programa bus skirta šeimai, tad šalia „Mes nesame svetimi“ organiškai tiko ir Rodrigo Sorogoyeno „Mylimas žmogus“ (El ser querido, 2026) su Javieru Bardemu bei nepadorus ir ekscentriškas Karimo Aïnouzo „Rožių krūmų genėjimas“ (Rosebush Pruning, 2026) su ryškiausiomis žvaigždėmis, tarp jų ir Pamela Anderson.

Kai kurie filmai nustebino režisūrine vizija, vienas tokių, didingiausias šių metų festivalyje, „Juodasis rutulys“ (La Bola Negra, 2026, rež. Los Javis (Javier Calvo ir Javier Ambrossi), Kanuose pelnęs geriausios režisūros apdovanojimą. Kiti pakerėjo vizualumu, pavyzdžiui, Marine Atlan „Gradiva“ (La Gradiva, 2026).

Dauguma festivalio darbų pasakoja apie drąsą būti savimi. Toks ir šiemetis mūsų šūkis.

Iš tiesų „Lokys, liūtas ir šakelė“ pristatys nemažai naujų vardų. Kaip žiūrovui atrasti savo režisierių ar savo filmą?

Kai žmonės susidomi autoriumi ir įsimena pavardę, pradeda ieškoti kitų jo darbų, laukti naujų. Kur kas blogiau, kai nedrįsta ateiti į kino teatrą, neturi laiko, yra abejingi.

Džiaugiuosi, kad auga mūsų bendruomenė, kuri lankosi ne tik rudenį vykstančiame festivalyje, bet ir nemokamuose seansuose vasarą sostinės Lukiškių kalėjimo 2.0 kieme, tyrinėja, ieško, stebina savo išmanymu. Daug šviesių protų sutinku ir regionuose – žmonių, kurie tiesiog sugeria kino filmus, dalijasi patirtimi.

Todėl noriu padėti atrasti savo filmą. Tą, kuris praturtins, įstrigs, o gal bus reikalingas būtent dabar, nes primins, jog esi ne vienas. Tikiu, kad kinas turi ką nors duoti žmogui. Kartais tai vizuali šventė, kartais – sielos džiaugsmas, kaip Wimo Wenderso „Puikios dienos“ (Perfect Days, 2023).

Mes visi labai skirtingi. Būna, kad profesoriai žiūri lengvą turinį, o troleibusų vairuotojai neria į psichologines gyvenimo dramas ir gerai jas jaučia.

Kino festivaliuose nuolat ieškau naujų režisierių. Stebiu anonsus, skaitau apie kūrėjus, žiūriu jų filmus. Jei ne šįkart – gal sudomins kitą. Vardų paieškos radaras visada įjungtas. Kviečiu ir kitus daryti tą patį. Kino atradimo džiaugsmas – nuostabus.