Kadras iš filmo „Adomas nori būti žmogumi“ (1959)
Gediminas JANKAUSKAS

Kaunas kine. Kinas Kaune

Bene rimčiausios kino svetainės www.imdb.com duomenimis, Amerikoje kinematografiškiausio miesto statusą seniai išsikovojo Niujorkas. Europos sostinių paradą pradeda Paryžius, antroje vietoje – Londonas, o startinį trejetuką baigia Roma.

KAUNE GIMĖ ERDVINĖ ANIMACIJA

Kauno šioje duomenų bazėje nėra. Ir labai apmaudu – juk nesunku įrodyti, kad būtent mūsų mieste savo veiklą pradėjo erdvinės animacijos pradininku tituluojamas Vladislovas Starevičius. Apie tai liudija 125-ųjų garsaus menininko gimimo metinių proga ant Ryšių istorijos muziejaus sienos kriptoje atidengta memorialinė lenta (autorė – dailininkė Jurgita Gerdvilaitė). Joje lietuvių bei anglų kalbomis parašyta, kad Kaune kinematografininko kelią pradėjo V. Starevičius (1882–1965), sukūręs pirmuosius pasaulyje lėlinės animacijos šedevrus. Šios atminimo lentos centre esančiame nedideliame ekrane non stop buvo rodomi V. Starevičiaus animaciniai filmai. Netrukus vandalai sudaužė ekraną, ir gana ilgai unikalaus menininko darbus įamžinusios lentos centre žiojėjo kiaura anga – akis badęs požiūrio į valdžios saugomus kultūros paminklus simbolis. 2014-aisiais ekranas sugrįžo į savo vietą, tik dabar jame jau rodomas V. Starevičiui skirtas dokumentinis filmas „Vabzdžių dresuotojas“ (jį prodiusavo memorialinės lentos iniciatorė Rasa Miškinytė). Šiandien šią vietą saugo kalvio Zenono Baranausko iš geležies nukaldinti V. Starevičiaus lėlinių filmų personažai – Elniaragis, Skruzdė ir Žiogas.

KINAS LAIKINOJOJE SOSTINĖJE

Paskelbus Nepriklausomybę visi lietuvių nacionalinio kino reikalai buvo sprendžiami laikinojoje sostinėje. Čia 1925 m. vasario 14 d. įsikūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, o nuo 1926 m. viena paskui kitą ėmė dygti kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai iš vietos beveik nepajudėjo.

Nors būta grandiozinių sumanymų, pavyko pastatyti vos kelis kuklius filmus. 1928 m. sukurtas vaidybinis „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Po metų pirmos aktorių laidos dalyvių pastangomis pasirodė filmas „Sužieduotuvės per prievartą“, kuriame nesudėtingą siužetą (turtuolis priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai) paįvairino gaudynės miesto gatvėmis. Deja, nė vienas filmas neišliko.

Garsiausios tarpukario juostos „Onytė ir Jonelis“ premjera įvyko 1931 m. spalio 9 d. „Forumo“ (sovietmečiu – „Laisvė“) kino teatre. Tai komiškų nesusipratimų komedija apie kaimo bernioką, išvykusį laimės ieškoti į miestą. Ir žiūrovams, ir recenzentams patiko Kaunas (filmą gyrė net Kipras Petrauskas), o kaimas atrodė labai butaforinis.

1935 m. išimtinė teisė kurti lietuvišką kroniką suteikta notarui Jurgiui Linartui. Sutartyje nurodyta, kad kronika turi apimti visas valstybės sritis. Bet operatoriai su kameromis dažniausiai sukinėjosi Kaune, todėl įvairių laikinosios sostinės vaizdų ir dabar Valstybiniame archyve turime nemažai.

Ketvirtojo dešimtmečio operatoriai mėgo filmuoti valstybės vadovus (dažniausiai kalbančius prezidentūros balkone arba vaikščiojančius sodelyje). Visus tarpukario prezidentus nufilmuoti pavyko iš Amerikos į Lietuvą dažnai atvykstančiam operatoriui Jonui Kazimierui Miliui. 1930 m. sausio 31 d. JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Naujienos“ rašė: „J. K. Milius parodė svarbiausias Lietuvos vietas: Kauną, Palangą ir daug kitų miestų. Bažnyčių, žinoma, daugiausia. Atrodo, kad bažnyčių Lietuva yra turtingiausia šalis pasaulyje. Vienas geras katalikas net ant kelių parpuolė, pamatęs tiek daug bažnyčių… Bendrai imant, paveikslai buvo visai neblogi. Matėme, kaip Lietuvos ūkininkas rugius pjauna, linus rauna, javus kulia. Pamatėme ir žygiuojančius Lietuvos kareivius bei visus keturis prezidentus: Smetoną, Stulginskį, Grinių ir vėl Smetoną.“

Žymos: