Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė PANOS, 2009.Drobė, akrilas 150x190 cm
VIDAS POŠKUS

Portreto galia ir siaubas. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Anos F. atvejai

Kadaise vienas mano pažįstamas (beje, dar gana jaunas skulptorius, kuriantis objektus iš marmuro aštuntojo dešimtmečio lietuviškojo modernizmo dvasia) aiškino, kad „pats baisiausias“ dalykas vaizduojamame mene yra portretas. „Ypač tie atvaizdai, kur portretuojamieji žvelgia en face į žiūrovą“, – tikslino pašnekovas. Kaip pavyzdį jis pateikė vieną XVIII a. britų portretisto kūrinį, kuriame vaizduojamas lordas dėbčiojo tiesiai į auditoriją, tiksliau – skliautuotą vieno muziejaus salytę su joje vaikštinėjančiais lankytojais. Prelegentas gal nesakė „baisiausias“. Galbūt taip tik man pasirodė. Turbūt omenyje turėti paveikumo ar įtaigos terminai. Tačiau manau, jog baisumas (kaip ir jo palydovai – baimė su siaubu) yra būtent tai, kas lydi poveikį, kas ateina (pamažėle atslenka) po įtakos…

Klasikinėje portretų tapyboje (o ši tradicija turbūt formavosi nuo atmintinųjų „Fajumo portretų“ epochos, gal net anksčiau) gerai žinotas (ir dabar pasitelkiamas) būdas vaizduoti žmogų taip, kad jo žvilgsnis – tiksliau, akys, nuolat stebėtų aplink jį (jo portretą) vaikščiojantį žiūrovą. Tiesiog tapant portretą abu vyzdžius reikia „įtupdyti“ tiesiai į akių (sudarytų dar iš obuolių ir rainelių) centrą. Analogiškas principas naudotas ikonų tapyboje – rūsčiam Pantokratoriui ar maloningajai Mergelei nenuleidžiant žvilgsnių nuo atgailaujančių ar garbinančių maldininkų. Čia galima kalbėti ir apie akis kaip vartus į Anapusybę, ir žvilgsnį kaip liudijimą bei persekiojimą. Bet užtenka konstatuoti, jog tai turi galią ir kuria nuotaiką.

Dar vienas pastebėjimas – šiuo atveju jau nebūtinai susijęs su portretu. Mene, kalbėkime konkrečiai apie tapybą, maksimalaus įspūdžio visuomet būdavo siekiama dideliais formatais. Prisiminkime kokius nors priešistorinius kolosus, Venecijos Renesanso ir baroko tapybą, netgi XXI a. korifėjus (kad ir Anselmą Kieferį). Dydis veikia. Žiūrovas pasimeta ir sutrinka. Jis yra konkrečiai fiziškai veikiamas gigantišku formatu – įtraukiamas į jį, gožiamas, triuškinamas jo ir pan.

Būtent šiais dviem faktoriais veikia menininkė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. 2016 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje veikė jos paroda „Dedikacija Anai F“.

Pradžioje – apie pavadinimą. Savaime aišku (bent jau kiek labiau išprususiam žiūrovui), kad darbų kolekcija konkrečioje vietoje konkrečiu laiku buvo dedikuota Anai Frank (Anne Frank) – Vokietijos žydų mergaitei, Holokausto aukai. Tuo abejoti neleistų vienas diptikas – jame tapybinėmis priemonėmis atkurtas (tik jau kur kas didesnis) šios šešiolikos metų mergaitės fotografinis atvaizdas ir negatyvinis jo „antipodas“. Priminsime, kad sulaukusi trylikos kaip gimtadienio dovaną iš savo tėčio Ana gavo sąsiuvinį ir taip pradėjo rašyti dienoraštį (kaligrafiškai išvedžiotos jo ištraukos panaudotos negatyviniame atvaizde), vėliau, po jos žūties, tapusį baisiojo laiko ir kruvinosios istorijos metraščiu ir žmoniškumo bet kokiomis sąlygomis liudininku… Menininkė tiesiog pasinaudojo Anos F. nuotrauka, pasitelkė abu anksčiau minėtus portretinės galios ir paveikumo metodus (akių žvilgsnis + mastelis) ir sukūrė dedikaciją. Arba galime tarti dar kitaip – pademonstravo visas portrete slypinčias galias bei siaubus. Taip galėtume teigti, jeigu net nesigilintume, kas ir dėl ko yra vaizduojama.