fbpx

Šarūno Nako meninės draperijos

Zita Bružaitė

Universalumas yra ne tik Renesanso parvus deus žmogiškoji žymė. Šiandien nesinaudojame prabanga (gal neturime ir poreikio) laidyti smigius į vieną trajektoriją, nes laikotarpio kaitumas, dinamika, kultūrų ir subkultūrų įvairovė bei jų neišmatuojamos apimtys, kryptys įtraukia kaip akrecinis diskas. Todėl kompozitoriaus Šarūno Nako asmenybę ir ją lydintį veiklos barą pristatyti ne taip paprasta. Nėra grynos, vienaplanės kategorijos, tinkamos greituoju būdu charakterizuoti menininką. Tačiau pirmiausia dedu prierašą „kompozitoriaus Šarūno Nako“ – kaip jo įsiveiklinimo kūryboje ir mene preambolinę ištaką. Prieš penkerius metus jo pristatymas būtų vienoks, prieš kelis penkmečius – kitoks ir t. t., kol prisikastume iki ištakų, iki jo paties kompozitoriaus sampratos, ankstyvo starto kūryboje ir mene…

Kūrėjo pristatymo foną dažniausiai pradedame piešti biografijų nuotrupomis, įvardydami lemiamus vingius, atvedusius iki dabarties. Tad ir šįkart nepraleisime šio banalaus ėjimo, juolab kad skaitant tekstą be biografinių užuominų tektų sykiu nardyti interneto labirintuose, o tai nėra labai patogu. Kadangi kalbame apie gyvą menininką ir labai aktyvų socialinės tinklaveikos personažą, suprantama, apžvelgiame ne baigtinį kūrėjo kelią, o tik tam tikrus procesus ir jų fragmentus. Tik keletas vingių ir keliolika išplaukiančių apmąstymų, sugretinimų „iš šalies“, be ypatingų muzikologinių specifiškumų ar Š. Nako įsikišimų į šį tekstą, jo asmeninių paaiškinimų / prisistatymų / atsivėrimų, kaip tai paprastai daroma, pasitelkiant patikimiausią dialogo formą. Todėl šiuo rašiniu tik dar labiau norėčiau pabrėžti savo individualias parinktis, kurių tikslas – atvesti jus iki šio menininko. Pirmiausia – muzikos… Visa kita, jei būsite smalsūs arba nepatiklūs, atrasite patys.

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos į Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Š. Nako (beje, pelniusio ir daug kitų apdovanojimų) darbus, norisi parinkti menininko-projektuotojo etiketę, nes kiekviena jo veikla prilygsta įvykiui, o ne formaliesiems įvykdymams. Tačiau, aiškiau užrašydami projekcijų žanrus, visgi konstatuojame, kad Š. Nako vizitinėje kortelėje turėtų tilpti maždaug septyni įrašai: kompozitorius, multimedijų menininkas, eseistas, kritikas, filmų ir radijo programų autorius, nepriklausomas paskaitininkas, parodų kuratorius. Pristatant Š. Nako veiklos apimtis visada patikimiausias skaitmuo yra „maždaug“, nes kūrėjas gyvena apimtas meninės idėjos nušvitimo būsenos, kai apnikus kūrybiniam apsėdimui gali vikriai nerti į naujus salynus ir juose įsitvirtinti. Todėl nieko nuostabaus, jei po penkerių metų (ar jau net rytoj) darysime papildomus prierašus: filosofas, fotografas, poetas, muzikos atlikėjas, savadarbių instrumentų meistras… Tai būtų logiškos dabartinės ar ankstesnės veiklos transformacijos, nes jo eseistikos tekstai sėkmingai gali keliauti iki filosofijos ar lingvistikos, poezijos pasienių, o filmai, multimedijos darbai – iki fotofiksažų, astronomijos, paleografijos ir dar toliau…

Gimęs Kaune 1962 m., muzikos mokslus baigęs Vilniuje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), pas prof. Julių Juzeliūną studijavęs kompoziciją (baigė 1986), neilgai tobulinęsis Lenkijoje, Prancūzijoje (Paryžiaus akustikos ir muzikos tyrimų bei koordinavimo institute, IRCAM’e) bei rezidavęs kaip kompozitorius Švedijoje, Prancūzijoje ir Austrijoje. „Aktualu tik tai, ką aš pats darau“ (Š. N.)1, tačiau ne tik reziduodamas svetur, bet ir būdamas čia, smalsiai besisukantis kultūros procesuose, sugeriantis, stebintis, analizuojantis jos raidą bei priežastinius ryšius Š. Nakas neginčijamai pildo ir atnaujina savo pažinimo fondus, kurie praplečia menininko pasaulius toli už muzikinės kompozicijos ribų, suteikdami gaivių gurkšnių jo paties kūrybiniams atradimams.

Apžvelgiant Š. Nako muzikos kūrinius galima numanyti, kokia amplitude formavosi jo muzikinis pasaulis. Džiazas, rokas, modernizmas ir senųjų epochų (antika, viduramžiai, Renesansas) ar pasaulio tautų muzikos atliepai, akustinių instrumentų jungtys su elektronika ir objektais perteikiami tai ritmingais pasikartojimais, tai vos bundančiais garsų ūkais, tai fovistinės energijos pliūpsniais, žaižaruojančia instrumentuote, tarsi natūraliai gimusia ar sąmoningai užkoduotu Igorio Stravinskio (1982–1971) baleto L’Oiseau de feu („Ugnies paukštė“) tembriniu modeliu (kompozicijos „Chronon“, 1997; antroji dalis „Upė. Rėvos“). Kaip Š. Nako muzikos bei estetikos gretinimo ir palyginimo taikinius galima pasirinkti „King Crimson“ kompozicijas, aptikti panašumų su kompozitoriaus Edgaro Varèso (1883–1965) estetika, free jazz (pvz., amerikiečio pianisto ir poeto Cecilo Percivalo Tayloro) maniera, Michaelo Haaso (g. 1954) veiklos spektru ir t. t., ir tokiu pasirinkimu atrasti naujos kokybės matą. Tam Š. Nakas pats duoda daugybę tonų, tačiau kartu išlieka atpažįstamas, išmanantiesiems jo muziką – ir nuspėjamas. Tai, kad kompozitorius rašo orkestrinę, kamerinę, elektroninę, spektaklių ir filmų muziką, byloja įvairūs ir nesunkiai pasiekiami šaltiniai, tačiau toks apibūdinimas tiktų dar mažiausiai penketui nūdienos muzikos autorių. Ko menininkas nedaro arba ką daro kitaip, kas leistų mums įtikėti jo unikalumo formule? Kokios preferencijos lydi šį autorių jo paties muzikoje ir kokios jos numanomos kitoje veikloje?


1 Asta Pakarklytė. Kompozitoriai R. Mažulis, Š. Nakas, N. Valančiūtė ir G. Sodeika: prieš 20 metų ir dabar. Literatūra ir menas, 2004-01-23, Nr. 2985.

2017-01-20
Tags: