TADAOCERN Black_Balloons.Tadao Cern nuotr.
Eglė Petreikienė

Tadao Cern. Levituojantis paprastumas: tarp žaidimo, eksperimento ir meno

Stebint stulbinančią menininko Tadao Cern (Tado Černiausko) projektų sklaidą pasaulinėje žiniasklaidoje, gilinantis į jo kūrinių idėjas bei tyrinėjant precizišką kūrybinį rezultatą, nejučia kyla noras perfrazuoti vieną šmaikščią mįslę: kas yra galerija (šiuo atveju – instaliacija)? Tai vieta, kur vaikščioja ratais žmonės, kraipydami galvas: ir sugalvok tu man taip!..

Naujausia Tadao Cern instaliacija „Juodi balionai“ (Black Balloons) taip pat kelia nuostabą: ne todėl, kai tai būtų kas nors nepaprasta, neregėta, veikiau atvirkščiai – idėja tokia regimai paprasta, išgryninta ir, remiantis minimalizmo estetika, mums pateikiama taip apgalvotai švariai, kad lieka pritarti žinomai A. Einsteino įžvalgai: „Genialumas – paprastume.“

Vos prieš pusmetį gimę „Juodi balionai“ it kosminiai aparatai pirmiausia perėjo eksperimentų ir testavimo etapą Tadao studijoje, o paleisti į interneto erdvę netrukus pakibo tarptautinės Kelno meno mugės parodoje „Blooom“ (2016), kur sulaukė pelnyto publikos dėmesio ir puikaus kritikų įvertinimo: Tadao Cern projektas atrinktas kaip vienas konkurso „Blooom Award by Warsteiner 2016“ finalininkų. Autorius, komentuodamas idėją interneto žurnalui „Widewalls“, neslepia, kad jam kūrybinis procesas primena žaidimą ir kad viskas, ką jis kuria, gimsta iš smalsumo. „Manau, vykęs meno kūrinys turi pateikti atsakymą į klausimą, kurio jūs dar nespėjote patys sau užduoti. Išgirdę atsakymą, imate dar labiau stebėtis. Štai taip atsitiko ir įgyvendinant šį projektą. Ilgai puoselėjau tą idėją. Tarp kitų projektų radęs laisvesnę minutę, nusipirkau du juodus balionus. Tai, kas išėjo juos surišus, pribloškė mane patį. Vieną jų užpildžiau lengvomis dujomis, kitą – sunkiomis, ir sujungti staiga jie atgijo, pleveno drauge, atspindėdami vienas kitą lyg veidrodžiai. Tai buvo taip nepretenzinga ir kartu stebuklinga! Ši paprastų žaismingų objektų priešprieša vėl sugrąžino man vaikiškų atradimų jausmą. Kuo ilgiau stebi, tuo daugiau šioje kompozicijoje atrandi naujų patirčių ir galimybių. Ėmiau eksperimentuoti, mėgindamas priversti nesujungtus balionus plūduriuoti stikliniame tūryje, vėliau kompozicijos vis didėjo ir didėjo. Pradėjęs dirbti su paprastais latekso balionais, dabar viską išrandu nuo nulio – naudodamas įvairias medžiagas bandau juos sukurti kelių metrų skersmens. Šie dydžio pokyčiai jus veikia visiškai kitaip: lengvas pripūstas objektas, didesnis už jus, kelia paniką, nuostabą, nuolankumą ir susižavėjimą“…


Rengdami publikaciją apie juoduosius Tadao balionus, turėjome gerą progą menininkui užduoti kelis klausimus.

Savo „Facebook“ paskyroje esi užsirašęs „I am nobody“ (Aš esu niekas). Kodėl?

Visada tikėjau, kad už nieką nesi atsakingas. Esi aplinkybių kratinys – tai, su kokiais duomenimis gimei: tavo charakterio bruožai, imlumas, talentai, pasirinktas kelias ir visa kita… Netikiu, kad vienam žmogui yra skirta piešti, kitam – būti muziku, trečiam – pasirinkti advokato kelią. Manau, visi esame „balta drobė“ ir tų pačių aplinkybių veikiami žmonės pasuktų tuo pačiu keliu.

Ar charakteris neturi įtakos kelio pasirinkimui?

Charakterį formuoja tavo tėvai, aplinka, mokykla, kiemo draugai – tie, kurie su tavimi draugavo, kurie mušė ar mylėjo. Tą patį žmogų gali auginti skirtingoje aplinkoje: žiaurioje, kūrybiškoje, mylinčioje, ir kiekviename scenarijuje jis bus visiškai kita asmenybė. Tai rodo, kad esame tik atspindys to, ką išgyvenome ir kas aplink mus visada buvo. Tad pasiekimų savinimasis man visada labai nepriimtinas. Dažnai žmonės sau priskiria nuopelnus: aš padariau, aš esu talentingas, aš pasiekiau; jie visa tai priima kaip natūralią duotybę. Aš esu – kaip ir visa kita – tik pasekmė.

Koks atstumas nuo „I am nobody“ iki „I am everything“? Ar įmanoma, kad kada nors pasakysi: „Aš esu viskas“? Kartais antipodai vienas be kito neįmanomi. Viena vertus, esi niekas, kita vertus – viskas…

(Patyli) …Manau, skirtingi kontekstai – skirtingos reikšmės. Imkim visiškai utopinį variantą, kad mano gyvenimo siekiai ir kelias pakinta, netikėtai tampu dvasiniu lyderiu, kuris keičia žmonių gyvenimus. Tuomet galima teigti, kad esi šis tas ir darai įtaką. Manau, kai kurių menininkų kūryba ir yra tam tikros filosofijos dėstymas, edukavimas. Bet tai niekaip neprieštarauja mano įsitikinimams, kad už tai, koks tapai pats, turi būti dėkingas ne sau.

Į meno pasaulį įsiveržei tarsi viesulas pats, be jokių garsių kuratorių pagalbos. Yra nemažai menininkų, kurie jau sukūrę rimtų darbų, bet jų kažkodėl nepastebi.

Mano kelias kiek sudėtingesnis… Pats paprasčiausias variantas – kai tave pastebi, kai studijuoji su kūryba susijusias disciplinas ir augi kartu su tais, kurie yra šalia. Vieni tampa menininkais, kiti – kuratoriais, treti – galerijų savininkais, dar kiti rašo, kritikuoja. Pas mus studentų baigiamieji darbai dažniausiai įdomūs tik patiems baigiantiesiems. Rengdamas parodą Miunchene, apsilankiau Menų fakultete, kur kiekvienais metais, kai vyksta studentų darbų pristatymai, būna sausakimšos salės, susirenka visas miestas: galerininkai, kuratoriai, kritikai – jie nori pamatyti, kokios yra naujos kylančios žvaigždės ir kas galbūt rašys meno istoriją.

Išgarsėjai kaip fotomenininkas: tavo projektas „Blow Job“ it stiprus vėjo šuoras praūžė per socialinius tinklus, atkreipdamas dėmesį tokių popierinių ir internetinių leidinių, kaip „The Guardian“, „Design Boom“, „The Huffington Post“, „Widewalls“, „Bored Panda“ ir aibės kitų. Panašiai nuvilnijo puikūs atgarsiai apie tavo fotoprojektus: „Revealing the Truth“ („Atskleidžiant tiesą“, van Gogho autoportreto interpretacija) ir „Comfort Zone“ („Komforto zona“). Tai buvo tavo, kaip menininko, startas?

Visų pirma reiktų nuspręsti, ar mes atskiriam fotografiją nuo vizualiųjų menų. Man tai – visiškai skirtingos disciplinos. Dėl to ir palikau fotografiją – nelaikau jos menu. Tai kūrybos sritis, kuri tam tikru laikotarpiu meno istorijoje atliko gan svarbų vaidmenį, visi išmoko pamoką, ir traukinys pajudėjo toliau, o fotografija, tapusi savarankiška, liko stovėti toje pačioje stotelėje. Be to, ji turi labai aiškią funkciją, nuo kurios daug fotografų lyg ir bando pabėgti, bet, mano požiūriu, ši priemonė stabdo visiškai laisvą kūrybos polėkį. Richardas Serra yra pasakęs, ir aš su juo sutinku: jeigu menas turi funkciją, jis nėra menas.

Kokia meno kūrinio, arba kūrimo kaip proceso, prasmė? Dėl ko žmonės tai daro? Dėl ko tu tai darai?

Man tai reiškia žaidimą. Menas neturi daugiau prasmės nei bet kuri kita veikla. Visada sakiau, kad nebūna prastų profesijų, yra prastai atliekamas darbas. Tad ir šiuo atveju nesureikšminu, neiškeliu vienos veiklos aukščiau kitos. Menas yra tai, ką aš šiandien mėgstu daryti ir kas man teikia didelį malonumą. Neskaičiuoju savo laiko, praleisto studijoje, gilinuosi, atiduodu save ir – kaip atlikdamas bet kurį kitą darbą – vis tiek orientuojuosi į žiūrovą, auditoriją, vartotoją.

O architektūra tavo gyvenime? Mokeisi, planavai būti architektas…

Šnekant apie paveikumą, idėjas, išraiškas – aš lygiai taip pat ja mėgavausi ir iki šiandien būčiau tai daręs. Pakeičiau kryptį ne dėl to, kad man netiko dialogo priemonės, tiesiog nebuvo priimtini suvaržymai ir sąlygos: kai iš tiesų nori kurti, o už tavęs stovi dešimt žmonių ir sako, kaip tai daryt. Čia tas pats, jei pasiimtum drobę, o tau penketas pasakotų, kokius naudoti potėpius ir spalvas. Yra begalė reglamentų, įstatymų, didžiulę įtaką daro klientai, tad vienam ko nors siekti architektūroje per daug sudėtinga… Galiausiai daugybę metų sėdi prie vieno projekto ir negali pasakyti, kad tai tavo kūrybos vaisius. Architektūros projektas – kolektyvinis darbas, o man kuriant norisi jausti laisvę.

Instaliacijos menas savaime yra momento arba konkretaus projekto kūrinys. Kiek tau svarbu, kad šie kūriniai išliktų? Štai dabar ėmei ir išmetei fotografiją iš savo darbų portfolio. Gal ateis panaši diena „Juodiems balionams“?

Žinoma, taip gali atsitikti. Tikėtina, kad taip ir bus. Nemanau, kad kūrinys turi išlikti. Yra begalė darbų, kurie mus žavi, bet mes jų nesame matę gyvai. Grožėjomės internete, žurnaluose, klausėm interviu, ėjome į kiną. Mes nematome, kaip aktoriai vaidino, bet žiūrime įrašą. Taip pat nebūtina gyvai girdėti muziką – galime mėgautis įrašais. Mene svarbiausia – idėja, o kad ją suprastum, neprivalu prieš akis matyti kūrinį.

Kiek tau svarbi žiūrovo nuomonė? Ar esi jautrus kritikai?

Labai svarbi. Bet aš nesistengiu orientuotis į tai, kas galbūt patiktų kitiems. Nepateisinu ir prašalaičių kritikos, nes nežinau, kas tie žmonės, kokia jų kompetencija. Tiesiog jais nepasitikiu ir neturiu tam laiko. Mažas teigiamų atsiliepimų skaičius jau yra puikiausia kritika, reiškianti, kad tavo darbas visiškai nepaveikus. Kritika, kuri mane domintų, – kokia linkme judėti, kas yra neteisinga, ko labiau paieškoti. Ją mielai išklausyčiau, išsakomą žmogaus, šio to pasiekusio man artimoje srityje ir pas kurį ateinu pats. Yra begalė žmonių, turinčių daugiau patirties ir jėgos. Tarkim, neseniai buvęs pavyzdys: Kelno meno mugėje teko bendrauti su „Sotheby’s“ kuratoriais. Jie nušviečia, kokias klaidas darai, pabrėžia silpnas vietas. Tie patarimai nebūtinai yra tik apie tavo kūrybinį kelią, jie gali patarti, kaip pasiekti auditoriją arba kaip pristatyti savo darbą.

Ar bus galima Lietuvoje pačiupinėti tavo juodus balionus? Turi planų?

Ne, konkrečių planų neturiu. Nesinorėtų stovėti prie kokios nors lietuviškos galerijos durų ir maldauti, kad būčiau priimtas ar kad leistų parodyti savo darbus. Norisi tikėti, jog viskas įvyks natūraliai, kai tam bus tinkamiausias laikas. Be to, instaliacijoms reikia nemažai erdvės, tad tikrai nenorėčiau eksponuoti darbų ne menui skirtoje aplinkoje.

Dar niekas tavęs nepakvietė, aplankius sėkmei Vokietijoje?

Aš nelaikau to sėkme, manau, daugybė žmonių to net nepastebėjo. Menininko gyvenimas yra maratonas, o ne sprintas. Projektams, prie kurių dabar dirbu, pristatysiu ir vešiu į parodas, tėra pusė metų. Tai labai trumpas laiko tarpas. Parodos imamos planuoti daug anksčiau. Reikia pripažinti, man pasisekė: prieš pusmetį sukūriau balionus, darbo rezultatą publikavau internete, juos kažkas pasigavo, pradėjo rašyti, ir kitais metais jau turiu keturias parodas: Vankuveryje, Majamyje, Romoje ir Taipėjuje. Pasaulis didelis, galerijų – milijonas; tarp jų atsiranda tokių, kurios gali paderinti savo parodų grafikus. Lietuvoje kitaip. Ne su visomis galerijomis, prisipažinsiu, aš norėčiau dirbti, ne visos – su manimi. Šis kelias turi būti natūralus: kažkur kažką susitiksi, susipažinsi, rasi bendrų temų, sutaps bendra vizija. Neabejoju, kad daug kas iš viso apie mane nežino…