Režisierius Donatas Ulvydas. Astos Martinonytės nuotrauka
Miglė Munderzbakaitė

Donatas Ulvydas: „Šį filmą reikėjo kurti ne kaip vienetą, o kaip reiškinį“

„Emilija iš Laisvės alėjos“ – netrukus, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, pasirodysiantis režisieriaus Donato Ulvydo vaidybinis filmas. Tai istorinė drama, kurios centrinė figūra – laisvė. Filme gausu tikrų įvykių, pasakojimų, autentiškų vizualių sprendimų. „Emilija iš Laisvės alėjos“ per kelerius kūrybos metus tapo reiškiniu, sujungusiu daugelį žmonių, erdvių, skirtingų medijų. Apie šio filmo kūrimą kalbamės su režisieriumi D. Ulvydu.

Pagrindinis personažas – aktorė Emilija (vaidina Ieva Andrejevaitė). Kodėl būtent taip pasirinkote – ar norėjote reflektuoti tuometinę menininko situaciją? O gal tai susiję su konkrečia asmenybe, kurią netiesiogiai norima prisiminti?

Iš tikrųjų nebuvo šiaip sumanyta – kalbėti per dailininko ar šokėjo prizmę. Filmas sukurtas ne tiek pagal faktus, kiek stengiantis paskleisti tam tikrą tos epochos kvapą, kurį mes „surinkom“. Tais laikais kultūrinis pasipriešinimas buvo susijęs su kultūros erdvėmis, ir viena jų buvo teatras. Jeigu labiau paanalizuotume, prisimintume režisieriaus Jono Jurašo „Barborą Radvilaitę“, „Mamutų medžioklę“, kitus spektaklius, prieitume išvadą, kad teatras buvo vienas ryškiausių kultūrinio pasipriešinimo židinių. Kodėl būtent teatras? Kinas buvo cenzūruojamas Rusijoje. Sukurtą filmą reikėdavo vežti į Maskvą, rodyti, cenzoriai galėdavo liepti ką nors iškirpti. Spektaklio nenuveši, tad realiai teatras buvo didesnis laisvės idėjos skleidėjas. Be to, teatre, kitaip nei dailėje, iškart kalbi su žmonėmis, taigi gyvai transliuoji tam tikrą žinutę. Niekas neiškirps, neuždraus to, ką pasėji į žmonių sielas. Teatre ar kine lengviau pasitelkti Ezopo kalbą. Žinoma, svarbus J. Jurašo atvejis, kai režisierius tam tikra prasme buvo ištremtas, davus jam teisę pasirinkti, kur išvažiuoti – į Rytus ar Vakarus.

Į filmo kūrimą buvo svarbu įtraukti kitus žmones, ne tik kūrybinę komandą. Tam, be abejo, skyrėte daug laiko – projektas „Laisvės vėliavnešiai“, darbas su savanoriais, prasminga fotokoliažo (sudaryto iš savanorių veidų) idėja, fotografijų paroda Laisvės alėjoje. Ką tai davė jums kaip režisieriui ir ką suinteresuotumo jausmas suteikė filmui?

Tai daugiau nei filmas. Vos gimus idėjai sumanyta, kad jį reikia kurti ne tik kaip vienetą, bet ir kaip reiškinį. O kai „darai reiškinį“, ieškai kitų sinergijos pagrindu veikiančių meno arba netgi socialinių erdvių. Galvoji apie premjeros datą, kaip įtraukti kitas meno rūšis. Taip sieki išryškinti pagrindinę filmo idėją. Kalbame apie laisvę, kuri yra viena kertinių vertybių, apimanti ne tik žodį, meną, bet ir visą gyvenimą.

Laisvė mus jungia ir vienija. Ji žmones sutelkė 1972-aisiais, 1989-aisiais. Kai supranti, kad laisvė gimdo tokius reiškinius kaip Dainuojančioji revoliucija, tai ir dabar, kurdamas šia tema, nori daug ką susieti, apimti: televiziją, spaudą, fotografiją. Ne kiekviena tema turi tiek energijos, kad suvienytų ir skirtingus žmones, ir skirtingas meno rūšis. Jeigu apie laisvę gali liudyti ir kiti dalykai – junkim, kalbėkim apie tai, kas mums svarbu. Jei galim ištraukti pabūklus – traukim. Niekada nebus per daug dėmesio tam, kas svarbiausia.

Tiek jūs, Donatai, tiek scenarijaus autorius Jonas Banys, esate jauni žmonės, neturėję tiesioginio sąlyčio su aštuntojo dešimtmečio pradžios įvykiais Kaune. Kviesdami savanorius bei rengdami fotografijų parodą galėjote pabendrauti su įvykių dalyviais, liudininkais. Ar jų prisiminimai turėjo tiesioginės įtakos filmui, scenarijaus pakeitimams?

Aš dar esu ragavęs sovietinio gyvenimo skonio, todėl, manau, galiu kalbėti ne tik apie refleksijas, bet ir apie išgyvenimus. Žinoma, kad scenarijus taptų prasmingesnis, mes bendravome su amžininkais. Jie dar gyvi – tai viena priežasčių, kodėl filmas turėjo atsirasti dabar. Surinkome be galo daug faktų. Filme bus gausu tikrų istorinių, pikantiškų, netikėtų sprendimų, tiek vizualių, tiek turinio prasme, parodančių to laikotarpio autentiką, realią erdvę, vertybių matus: kaip iš tiesų reaguota atėjus KGB, kaip pykosi draugai, kokie buvo jų santykiai, jausmai.

Aktorius Česlovas Stonys dalyvavo tuose įvykiuose, kai buvo uždraustas J. Jurašo spektaklis. Yra amžininkų, kurie žygiavo eitynėse. Pikantiškiausia istorija – filmavimo dieną vienas žmogus masuotėje priėjo ir pasakė: „Aš 1972 m. mačiau tokį įvykį, kai po eitynių milicininkas gazuoto vandens aparatu plovėsi kruvinas rankas.“ Jis papasakojo tikrą detalę, ir mes tą pačią dieną parengėme ir nufilmavome šį kadrą – vieną iš daugelio, liudijančių tikras istorijas.

Žymos: