fbpx

Humanistinės urbanistikos kultūra

Valdas Jencius

MANO MIESTO PEIZAŽAS

Gimiau sovietinėje Lietuvoje, kuri, praėjus penkeriems mano gyvenimo metams, pakeitė geopolitinę orientaciją. Klaipėda – senasis vokiečių miestas, kažkada laikinoji Prūsijos sostinė, tarpukariu administruota prancūzų, o vėliau ir lietuvių – vėl tapo lietuviška. Augau ir brendau vidutinių platumų jūrinio klimato zonoje su vyraujančiais stipriais vakarų vėjais – uostamiestyje, kuriame paprastas žmogus dėl to paties uosto negalėjo prieiti prie kuršmarių, skalaujančių miesto krantus. Gyvenau Klaipėdoje, kurią uostas maitino ekonomiškai ir dusino urbanistiškai. Šiandien atkovotas tik nedidelis lopas tos miesto gyvenimui gyvybiškai svarbios marių pakrantės. Užtat buvo Dangės upė, kurią, kaip dera tikram miesto patriotui, ir šiandien, ir, manau, visuomet vadinsiu senuoju, o ne modifikuotu Danės vardu. Jei būčiau paprašytas pavaizduoti Klaipėdos tapatybę, pradėčiau nuo milžiniško žalio buferio, kuriuo jūra atskirta nuo miesto, – pieščiau miško parką su pasivaikščiojimo takais, fantastišku pušynu, gaiva, minties švarumu ir ramybe. Tuomet „užsimesčiau“ Kuršių nerijos eskizą, kuriame būtų keltas, Smiltynė, Juodkrantė, Nida, kopos. Būtų ir nuostabūs rekreaciniai dviračių takai, ir marios, kuriomis beveik kas vakarą su draugu po darbo čiuožinėdavom vandens slidėmis, ir jėgos aitvarai, ir burlaiviai, ir žvejų valtys, didžiuliai konteinerius gabenantys laivai, kranai, uosto triukšmas. Galiausiai nupieščiau senąjį Mėmelį, jo fachverkinius namus, keletą jugendo stiliaus stogų bei griežtai tarsi romėnų kareivinės suplanuotas senamiesčio gatveles, o antru sluoksniu – lyg rūką jose tvyrančią bohemišką melancholiją bei keistą vienumos ir begalybės jausmą.

KITAS BALTIJOS UOSTAS

Norėdami geriau suvokti save, turime pažinti kitus žmones, norėdami suprasti savo visuomenę ar miestą, privalome juos palikti ir apsigyventi kitame mieste. Lygindami išryškiname privalumus, pastebime trūkumus bei anksčiau nesuvoktas galimybes. Jau penktus metus gyvenu kito svarbaus Baltijos uosto pašonėje. Čia taip pat pučia vėjai ir demokratiškai reiškiasi kritikai, neleidžiantys užsimiršti ir atsipalaiduoti. Kopenhaga nėra urbanistinė svajonė, tačiau gali pasiūlyti gausybę puikių miesto planavimo pavyzdžių. Dviračių takai, visuomeninis transportas, gyvybingi miesto vandens telkiniai, viešosios erdvės, investicijos į meną ir kultūrą, stiprios profesinės sąjungos, socialinės apsaugos sistema – suvokę, kokią įtaką danų visuomenei daro šie veiksniai, kur kas geriau suprasime savuosius miestus ir visuomenę. Lietuvos miestai negali pasigirti Kopenhagos privalumais, bet mes turime žaliausią Europos sostinę, ko pavydėtų Paryžius ir Roma; kraštovaizdžių ir gamtos įvairovę – miškus, kalvas, lygumas ir laukus, ežerus, upes, marias, jūrą ir net ilgiausią Europoje kopų grandinę, žavėjusią Thomą Manną, o mūsų fotomenininkas Antanas Sutkus čia padarė keletą istorinių kadrų, kuriuose įamžinti Jeanas-Paulis Sartreʼas bei Simone de Beauvoir; miestietišku gyvenimo būdu esame Vakarų pasaulio pusėje ir, nors galima diskutuoti apie kultūrinį lygį, pasirinkta raidos kryptis yra aiški.

2017-01-20