Saulius Keturakis

Mobili literatūra

Rusų formalistai literatūrą apibrėžė kaip maištą prieš kasdienybę. J. Tynianovo, V. Šklovskio darbuose kurti literatūrą reiškė tai, kas kasdieniška ir savaime suprantama, paversti egzotiškais, svetimais dalykais. Nes keisti dalykai geriau pastebimi, juos lengviau mąstyti. Tad tokia, anot rusų formalistų, kultūrinė literatūros funkcija: mažinti pojūtį, kad viskas yra aišku, be jokio aiškinimosi.

Kuo pirmiausia pasižymi bloga literatūra? Rusų formalistai sakė, jog nuspėjamumu, kai skaitytojas žino, kas bus toliau: koks žodis rimuosis kitoje eilėraščio eilutėje arba ką toliau veiks romano personažas. Tada įvyksta vadinamosios literatūros revoliucijos, keičiama skaitytojui pernelyg pažįstama poetika arba tematika.

Beje, kartais sakoma, kad šiandien blogos – nuspėjamos – literatūros šaltinis labiau yra ne pernelyg gerai skaitytojui pažįstama literatūrinio kalbėjimo maniera, bet tokios tolimesnio teksto sufleravimo technologijos kaip T9 („Text on 9 keys“) mobiliuosiuose telefonuose bei autocomplete funkcijos įvairioje programinėje įrangoje, visi iš anksto parengtų frazių rinkiniai. Dėl visuotinio naudojimo šie tolesnio teksto nuspėjimo algoritmai yra taip standartizavę kai kuriuos žodžių junginius, jog, siekiant stilistinio originalumo, kai kuriuose Vakarų ir Azijos universitetuose pradėta drausti rašto darbus rengti kompiuteriais, imta reikalauti vėl rašyti ranka. Suprasta, kad pasirinkti iš siūlomo žodžių ar frazių sąrašo yra visai kas kita, nei pačiam sukurti.

Technologijos standartizuoja, tačiau kartais būtent jos tampa priemonėmis, padedančiomis atgaivinti literatūros galią versti pažįstamą tikrovę neatpažįstama ir todėl vėl įdomia. Pasaulio literatūroje galėtume rasti daugybę tokių pavyzdžių, bet, matyt, labiausiai šiuo aspektu išsiskiria kai kurios šiandieninės Japonijos literatūros tendencijos. Ypač vadinamieji „keitai shosetsu“ – mobiliaisiais telefonais rašomi romanai, kaip tvirtinama, pirmasis pasaulyje literatūros žanras, suformuotas mobiliųjų telefonų technologijų.

Neįprasta, bet pirmiausia reikėtų paminėti kai kuriuos medicininius naujausios Japonijos literatūros simptomus. Jei ten atsidūrę nusprendžiate susipažinti su kuo nors iš šiuolaikiškiausių japonų rašytojų, ieškokite vaikino ar merginos iki 25 metų, besiskundžiančių riešo kanalo sindromu. Jeigu tokį sutiksite, didelė tikimybė, kad priešais jus būtent „keitai shosetsu“ – romano, parašyto mobiliuoju telefonu, – žvaigždė. O išvydę dar ir aptrupėjusius bei kraujuojančius nagus, galite nė neklausti, ar ji / jis yra rašytojas. Tai – profesinės jauniausios ir dabar didžiausią pasisekimą turinčios Japonijos rašytojų kartos ligos.

Kaip kiekviena medija, taip ir šis mobiliaisiais telefonais kuriamos literatūros žanras, turi savo mitologiją. Pasakojama, kad „keitai shosetsu“ prasidėjo 2000 m., kai Joši pseudonimu pasivadinęs Tokijo gyventojas parašė pirmąjį romaną mobiliuoju telefonu „Tikra meilė“ ir paskelbė jį tinklalapyje su galimybe prenumeruoti – atsisiųsti į savo mobiliuosius telefonus. Per trejus metus tragiška istorija apie paauglę prostitutę, visus uždirbtus pinigus išleisdavusią brangiems drabužiams, jos išprievartautą draugę bei vaikiną narkomaną buvo perskaityta 20 milijonų kartų. 2007 m. romanas išleistas kaip tradicinė knyga. Tiesa, puslapiuose buvo išlaikyta teksto vaizdavimo mobiliajame telefone stilistika. Šis romanas šiandien įgijęs žanro standarto statusą.

Žymos: