(Iš Stanisławo Lemo pasisakymų)

(apie televiziją)

Turiu tik 25 satelitines programas. Lenkų televizijos nežiūriu, nes gydytojas man liepė tausoti sveikatą. Renkuosi anglų, vokiečių, prancūzų, daug rečiau – rusų televizijos programas. Yra kanalų, kuriais šį tą galima pamatyti. Tarp jų ir tie nekalti – CNN arba „Discovery“.
Visa kita – trūkumas elementaraus pojūčio, kurį Herbertas pavadino skoniu. Iš pradžių yra žinios, kuriose daugybę kartų rodomi kruvini, po kokių nors avarijų likę žmonių palaikai, o po to staiga atsiranda kerinti mergina, aplieja didesnę ekrano dalį kečupu ir sako, kad už jį nėra nieko geresnio. Tas raudonis įkyriai primena kraują, rodytą akimirką anksčiau. Taip pasibaisėtinai sumalami žiūrovo kriterijai. Reikėtų turėti kokį nors specialų elektroninį prietaisą, kuris visa tai selekcionuotų. Kai vyksta panašūs dalykai, aš atsistoju ir arba išjungiu televizorių, arba vaikštau po kambarį tol, kol jie liaujasi mane bombardavę šitomis baisenybėmis.
Televizijos srityje įvyko kažkokia vaizduotės degeneracija. Meninių kūrinių kokybė baisiai suprastėjusi, ir tai mane stebina. Vietoj Kurosawos – kažkokie visiškai kvaili filmai, kuriuose japonai su samurajų kostiumais krenta į vandenį. Barščiuose vien grybai. Ir, negana to, tuose barščiuose vien nuodingi grybai. Keliuosi pusę trijų paryčiais, nusileidžiu į living-room’ą (svetainę), įjungiu televizorių ir matau dvi nuogas merginas. Kaip buvęs akušeris nesijaučiu toks pajėgus, kad galėčiau susijaudinti nuo šitokio vaizdelio.

(apie seksą)

Kartais nusiperku „Hustler’į“ (Amerikoje leidžiamas pornografinis žurnalas – red. past.), nes jis sukuria visiškai neteisingą įspūdį, jog eilinė mergina turi gražiai sudėtą kūną, ir viskas čia gerai. Lenkų pažinčių žurnaluose, kurie tarsi replikuoja vokiškus, matai didžiules subines ir parašus, kad tai subtili, dar tik penkiasdešimties metų moteris, labai jautrios ir didžios natūros.

(apie muziką)

Esu kurčias ir niekada nebuvau melomanas. Vienas iš žinomiausių lenkų vidurinės kartos kompozitorių (Krzysztofas Meyeris – M. A. P.) parašė muziką operai pagal mano „Cyberiadą“ ir pakvietė mane į savo namus, kuriuose įvairiausi puikūs elektroniniai agregatai užpildė visą erd­vę baisiu triukšmu, – jis pasiekė net ir mano kurčias ausis. Išėjus liko įspūdis, kad tai buvo tam tikra masinė artilerijos ataka, nukreipta į didžiulį virtuvės indų sandėlį ir, galiausiai, į muzikos instrumentus. Nieko nepešiau. Tiesiog todėl, kad mano recepciniai gebėjimai baigiasi ties tais Bacho kūriniais, kuriais taip žavėjosi Gombrowiczius. Sakoma, kad kai smegenys užkraunamos tam tikromis konkrečiomis priėmimo schemomis, jose pradeda trūkti vietos. Esu linkęs atsakomybę už tą savo priėmimo nepajėgumą suversti savo smegenų trūkumams.

(apie emigraciją)

Pernai Mrožekas parašė, kad Meksikoje jaučiasi pasakiškai. Paskui pradėjo drebėti žemė, ant jo bokšto ir rančos ėmė kristi pelenai, todėl jis grįžo tėvynėn. Bet nėra laimingas. Ir aš nesistebiu.
Esu per senas bėgti iš Lenkijos. Tuo labiau, kad mano situacija primena anekdotinio žydo, kuris Hitlerio laikais nuėjęs į žemėlapių parduotuvę apžiūrinėjo gaublį. Galų gale paklausė pardavėjo, ar neturįs kokio nors kitokio gaublio.
Dabar nėra kur pabėgti.

(apie kūrybą)

Lenkijoje tradiciškai visada buvo gausu poetinių talentų. Tai nėra blogai, poezija išgyvens kiekvieną katastrofą. Adorno labai perdėjo sakydamas, kad po Osvencimo nedera rašyti eilėraščių. Su proza prastesni reikalai. Seniau buvo kažkokios poetinės grupės, kryptys, visa tai klostėsi savaime.
Taip pat turiu prisipažinti, kad absoliučiai netikiu kokia nors kultūrą nešančia, kultūrą kuriančia, kultūriškai efektyvia šiuolaikinio meno verte. Pasitelkus kompiuterinius aparatus ir visokiausias elektronines maišalynes, galima kurti paveikslus arba skulptūras n-išmatavimų, kurie perspjaus daugumos individų prezentacinius sugebėjimus.
Aš iš to pasitraukiau. Man visai gana Cranacho arba Boscho. Gal juokingai nuskambės, bet klasikinio meno likučių dar būna televizijos reklamose. Jose yra gražiausių gamtovaizdžių, nuostabiausių milžiniškų ledkalnių, kurie virsdami išmeta į orą didžiules vandens bangas, reklamose galima pamatyti lipimą statmenomis ledo sienomis. Ir visa tai tam, kad sugundytų nusipirkti dantų pastą arba šepetėlį, arba ką nors panašaus.

(apie cenzūrą)

Odroje kaip tik perskaičiau profesoriaus Osiatynskio skundus, kad Lenkijoje nėra jokio vieno pagrindinio organo. Žinoma, jis ne socrea­lizmą turėjo omenyje.
Aš ginuosi nuo cenzūros. Sąmoningai suvokiu, kokia bjaurastis yra lenkiški pornografijos plagiatai, bet tuo pačiu metu esu prieš uždraudimą, nes uždraudimas sufleruoja, kad už jo yra kokia nors mums neprieinama vertybė. O tai jau pavojinga.

(apie savo kūrybą)

Parašiau vadovus apie ateitį, suprantamus taip, kaip suprantami Himalajų aprašymai. Niekas netvirtina, kad kiekvienas, gavęs tokį vadovą, privalo įkopti į visas viršukalnes. Per 50 metų rašiau knygas, pasiekiau 28 milijonų tiražą, esu išverstas į 37 kalbas. Ir lioviausi kūręs grožinę literatūrą. Bet spaudimas, ne vien finansinis, milžiniškas. Na ir pastaruoju metu, prisipažinsiu, „Spiegel“ mane kažkaip privertė, pagalvojau, reikia save pasikinkyti ir traukti. Ir parašiau apsakymą.
Man sako – žmogau, kaip gali sėdėti nieko neveikdamas, jeigu tu sugebi? Bent jau leisk, kad kokie nors žinomi režisieriai sukurtų filmą. Kaip galima visą laiką šitaip atsisakinėti? Stovėti su lazda ant namų slenksčio ir gainioti nuo jo režisierius. Taip nedera. Reikia pamėginti. Aš atsakau – tai neturės jokios vertės. Bet gal pasiseks. Jeigu iš anksto pareiški ne, visada ne – su grynu negatyvumu nieko nepadarysi. Tokia yra tiesa. Tai kažkoks permanentinis neryžtingumas.
Kaip tik Amerikoje turi būti statomas filmas „Soliaris“.

(iš kasdienių digresijų)

Labai pagarbiai žiūriu į Giedroyco (Jurgio Vladislovo Giedraičio – vert. past.) „Paryžiaus Kultūrą“ ir žaviuosi jo – vyresnio amžiaus žmogaus – krištoliniu proto aiškumu. Tačiau kiekvieną kartą, kai tik noriu užsiprenumeruoti „Kultūrą“, Giedroycas atsiunčia man vieną numerį veltui. Kitų numerių esu priverstas bėgti į leidyklos „Znak“ knygyną, kad gaučiau tėvyninį leidimą. Taigi tai, kas man rūpi, pasiekiu sunkiai, o to, kas man visai nerūpi, turiu per daug. Gaunu knygų su Henryko Berezos baigiamaisiais žodžiais, – nuo šių man plaukai nesistoja piestu tik todėl, kad jų neturiu.
Mano kambaryje yra svečiavęsi žmonės, atėję su įvairiausiais projektais. Kadangi iš prigimties esu švelnus, užuot iš karto juos nuleidęs nuo laiptų, mandagiai priimdavau ir vaidindavau, kad mane domina jų pasiūlymai.
Neseniai gavau vaizdo įrašą, kuriame turėjo būti pristatyti neidentifikuoti lenkiški skraidantys objektai, mūsų NSO. Niekada jo nežiūrėsiu, nes lenkiškų NSO nėra.
Yra begalė tokios velniavos. Norėdamas, kad ji sutilptų, turėčiau šalia pasistatyti dar vieną namą.