Raiteliai, „Westley Richards" kompanijos 12 kalibro šautuvų detalės, 2018. Plienas ir auksas. Pauliaus Lantucho nuotrauka
Julius Keleras

PAULIUS LANTUCHAS: „MENAS AUKŠČIAU UŽ AUKSĄ“

Paulius Lantuchas – garbus, nagingas, visame pasaulyje pripažintas, tačiau nedaug aprašytas menininkas, prieš keturis dešimtmečius emigravęs iš Lietuvos. Artimesnė mudviejų pažintis prasidėjo sutikus jo jaunystės draugą, grafiką Edmundą Saladžių. Edmundas atvyko nešinas dideliu archyviniu aplanku, kuriame – puikios P. Lantucho graviruotų šautuvų nuotraukos, katalogas ir seno interviu iškarpos. Abu menininkai kitados studijavo Vilniuje, Dailės institute, troško pažinti Renesanso pasaulį (kuriame kūrėjas – gerbtina asmenybė, o jų darbais gėrimasi iki šiol), žavėjosi riteryste ir senųjų epochų ginklais. Pasidalinęs įžvalgomis ir prisiminimais, E. Saladžius palinkėjo sėkmės, o aš nėriau ieškoti spalvingos indėnų vasaros ir dar neatskleistų P. Lantucho kūrybos slėpinių…

Pradėjus kalbėtis su Pauliumi, savaime greitai palietėme ginklų temą. Tad pasmalsavau – gal šis pomėgis lydėjo dar nuo vaikystės?

Tada buvo pilna senos karinės amunicijos: žmonės jos rasdavo soduose, palėpėse, kitose kasdieniškose vietose. Gyvenau pokario metais, ir mes, vaikai, žaisdavome su įvairiais surūdijusiais pistoletais. Vėliau ginklų prieinamumas sumažėjo, buvo įvesta itin griežta tvarka, už surūdijusį pistoletą galėjo pasodinti į kalėjimą.

Kokia buvo naujojo gyvenimo pradžia, emigravus į JAV?

1979 m. su žmona Zina ir dukra Kotryna iškeliavome į absoliučią nežinią. Romoje, laukdami Amerikos vizos, praleidome keletą mėnesių, kol iš Stasio Lozoraičio gavome nepriklausomos Lietuvos pasus. Į Ameriką atvykome su dviem lagaminais ir keturiais šimtais dolerių. Atsivežiau vos keletą plaktukų su kaltukais ir atliktų darbų pavyzdžius skaidrėse. Tuo metu buvo labai didelė krizė ir aukso kaina pakilo tiek, kad jis tapo neprieinamas. Daug juvelyrų neteko darbo (Deimantų kvartalas Niujorke gerokai ištuštėjo!), ir nors Lietuvoje kūriau juvelyrinį dizainą, tad tikėjausi naują gyvenimą pradėti tuo pačiu versdamasis JAV, auksakalyste užsiimti negalėjau. Pragyventi iš grafikos, kai esi niekam nežinomas atvykėlis, taip pat nebuvo vilčių. Išgelbėjo senas draugas, buvęs Ermitažo ginklų skyriaus vedėjas, Leonidas Tarasiukas, tuo metu dirbęs Metropoliteno meno muziejuje. Jis sužinojo, kad ginklų kompanijos savininkas Billas Rugeris ieško graverio, ir suorganizavo susitikimą bei vertėjavo (angliškai dar nešnekėjau). Rugeris peržiūrėjo mano gamintų papuošalų fotografijas ir paklausė, ar moku graviruoti ginklus. Nedvejodamas atsakiau: „Taip!“ (nors dar niekada to nebuvau daręs). Pabandymui gavau dviejų vamzdžių šautuvą ir avansą medžiagoms nusipirkti. Jei pavyks – man sumokės likusį honorarą, o jei sugadinsiu – teks gražinti avansą ir padengti šautuvo kainą. Nusprendžiau surizikuoti ir pradėjau darbą. Dekoravęs ginklą, jį pristačiau į Rugerio fabriką (Sturm, Ruger & Co., Inc. – G. Ž.) Konektikuto valstijoje. Šautuvas tiko, buvau priimtas į nuolatinį darbą. Tai nutiko praėjus keturiems mėnesiams nuo atvykimo į Ameriką. Apsistojome Konektikute, kur nuostabūs žali miškai, ir gyvename čia iki šiol. Įvaldyti naują specialybę, be abejo, padėjo juvelyro įgūdžiai – dar Lietuvoje inkrustuodavau auksą į plieninius papuošalus ir raižydavau vario ekslibrisus.

Kaip atrodė pirmasis jūsų išgraviruotas ginklas?

Tai buvo medžioklinis dvivamzdis šautuvas. Inkrustavau jį sidabru ir auksu, atvaizdavau paukščius, šunis, zuikius. Dekoravimas truko tris mėnesius, nors dabar tokį darbą atlikčiau per vieną.

Ar asmeninėje kolekcijoje yra graviruotų ginklų?

Labai nedaug (kaip patarlėje apie batsiuvio vaikus). Tarp jų – per karantiną užbaigtas koltas („Colt Detective Special“, 38-ojo kalibro).

Koks šautuvas jums asmeniškai įdomiausias ar maloniausias? O gal kuris nors – ypač svarbus?

Visų pirma, ginklas turi būti labai patikimas ir tikslus. Ginklus perku jau retai, nes kai kurie guli seife neliečiami po dešimt, penkiolika metų. O dabar svarbiau turėti tokius, su kuriais galima apsiginti nuo užpuolikų. Jie nebrangūs, bet praktiški.

Knygoje „Rugeris ir jo ginklai“ (Ruger and His Guns – A History of the Man, the Company & Their Firearms) skaičiau istoriją apie ginklą, graviruotą prezidentui George’ui W. Bushui, ir jame įrašytą frazę. Ar šis pasakojimas tikras? Kas inspiravo tokį poelgį?

Lietuvos nepriklausomybė kabojo ore ir mums ji buvo labai svarbi. Prie SSRS konsulato Niujorke vyko demonstracijos, buvo renkami pinigai. Aš dariau plakatus, su kuriais važiuodavome į Vašingtoną. Tuo metu prasidėjo Pirmasis Persijos įlankos karas, rusai siuntė ginklus Irakui, Lietuva veržėsi į laisvę, tvyrojo įtampa. Dekoruodamas šautuvą prezidentui, mikroskopinėm raidėm viduje įrašiau: „Today Bagdad – tomorrow – Kremlin. Free Lithuania now, George – help us!“ („Šiandien Bagdadas – rytoj – Kremlius. Išlaisvink Lietuvą dabar, George’ai – padėk mums!” – G. Ž.) Užrašą surado, turėjau nemalonumų ir teko greitai graviruoti antrą, panašų ginklą (be užrašų). Tikiuosi, kad mūsų pastangos šiek tiek padėjo įvykiams Lietuvoje. O JAV prezidentas G. W. Bushas kiek vėliau paėmė abu ginklus.

Šeimoje iki šiol kalbame lietuviškai, laikome save lietuvių kilmės amerikiečiais. Nors tėvai kilę iš Ukrainos, ten buvau tik ankstyvoje vaikystėje, užaugau ir šeimą sukūriau Vilniuje, Lietuva liko mano gimtinė.

Ginklas laikomas vyro puošmena, aksesuaru. Gal tuo pačiu jis yra tam tikra asmenybės, ego ar netgi savotiška mačizmo išraiška?

Man ginklas – magiškas objektas. Labai galingas. Gerbiu bet kokį ginklą ir, jei jis yra tinkamas graviravimui, nieko nedarau atžagariomis rankomis, visada tik šimtu procentų, kiek galiu. Myliu ginklus.

Kodėl ginklas magiškas?

Bet koks ginklas susijęs su pirmykščių žmonių darbu, archajiniais laikais, primatais. Tai – vyro rankos pratęsimas, leidžiantis apsiginti, prasimaitinti bei išsigelbėti. Tačiau ir moterims patinka ginklai. Mano mama turėjo šautuvą ir medžiodavo. Tai šeimoje išlikę nuo senų laikų.

Kas jus atvedė į meno lauką bei juvelyriką?

Su metalu dirbau nuo pat vaikystės, pirmąją sidabro inkrustaciją padariau trylikos metų tokiam bronziniam peiliuke (ji, aišku, buvo kiek juokinga).

Paišyti pradėjau staiga, būdamas aštuoniolikos. Prieš tai lankydavau muziejus, analizuodavau, ką matau, prie paveikslų ar skulptūrų stovėdavau valandų valandas. Tėvai turėjo daug meno albumų, abu dar prieš karą studijavo dailę, nors vėliau ja ir neužsiėmė. Vieną dieną mane, piešiantį gatvėje, pamatė dailininkas Jonas Jukonis. Geras dailininkas, absoliučiai neoficialus. Jis mane mokė labai atidžiai, duodavo priešrevoliucinių rusiškų albumų su graviūromis, išdėstydavo kompoziciją, kokia jos schema, dinamika, kokia tematika… J. Jukonis man suteikė puikius pagrindus, ruošė Dailės institutui, tačiau stojamųjų egzaminų neišlaikiau. Nepavyko ir antrą kartą, tad įstojau į Dailės mokyklą Černiachovskio aikštėje Vilniuje, baigiau ją eksternu. Ten dėstė jauni, bet labai stiprūs menininkai (skulptorius ir tapytojas Antanas Kmieliauskas, akvarelininkas Vytautas Pečiukonis, tapytojas Igoris Piekuras, skulptorius Vytautas Šerys). Po trečiojo bandymo patekti į institutą, tapau tik kandidatu Skulptūroje – pusmečiui. Iš ketvirtojo karto įstojau į Dizaino fakultetą. Studijuojant institute, milžinišką impulsą visam gyvenimui suteikė profesorius Vladas Drėma, mums dėstęs daugybę disciplinų ir daręs tai aukščiausiu lygiu. Bet po pirmo kurso partiniai dėstytojai pradėjo stumti mane lauk. Pasiekė informacija, kad buvau areštuotas už dalyvavimą samizdate. Nelaukdamas, kol išmes, išėjau pats.

Pradėjau savarankišką gyvenimą ir įsidarbinau ginklų dailininku Lietuvos kino studijoje, filme „Herkus Mantas“. Po metų pakeitė režisierių ir visą komandą, juostą užbaigė kiti, ir man vėl teko ieškotis darbo. Paaiškėjo, kad dėl buvusio arešto mano atlyginimas negalėjo būti didesnis nei 80 rublių į mėnesį. Sukūręs šeimą, ėmiausi užsakymų: iš sidabrinių monetų ir sulaužytų šaukštų gamindavau papuošalus, kūriau proginių medalių dizainus. Su auksu dirbdavau retai, tai buvo griežtai kontroliuojamas verslas. Taip pat pastoviai iliustruodavau knygas ir žurnalus „Jaunimo gretos“, „Švyturys“. Turėjau draugų – juvelyrą Alių (Aleksandrą – G. Ž.) Šepkų ir Petrą Garšką, Dizaino katedros dirbtuvės vedėją Dailės institute, – su kuriais dalinomės technologijomis, mokėmės vieni iš kitų (jokių vadovėlių tuo metu nespausdino). Niujorke sutikome jau anksčiau emigravusius Idą ir Vladą Žilius. Iš jaunystės draugų čia taip pat atsidūrė vilnietis tapytojas Michailas Aleksandrovas (su kuriuo kartu mokėmės dailės mokykloje), gydytojas Anatolijus Krukas. Iš naujai atvykusių bendraujame su Žilvinu ir Snaige Bautrėnais, Jonu ir Vaida Balčiūnais. O Kaune liko senas draugas Edmundas Saladžius. Kur dabar dar vienas bičiulis, tapytojas Eugenijus Konovalovas, nežinau.