Silvija Butkutė

Nuolat pradedančios dramaturgės užrašai

Kas yra teatras, savęs klausiu du kartus: sėdėdama priešais tuščią lapą, o paskui – priešais tuščią sceną. Tai gali būti aikštelė, kurioje jau sėdi žmogus. Jis tyli. Jis nežaidžia. Dar yra tuščias. Laukia, kol pasakysiu, koks tai bus žaidimas. Dramaturgija – natos, užduodančios žaidimo taisykles.

Pačiame rašymo procese, jei tai ekstatiškas rašymas, sąmonės ir pasąmonės dalykų konsteliacija pavyksta kaip vientisas darinys, ir tik vėliau galima jį tyrinėti, stebėtis, kiek daug sluoksnių šis apima, kiek daug taškelių susieja. Režisuojant savo pačios pjesę, lygiai taip pat įdomu ją dekonstruoti ir vėl sudėti, tarytum tai būtų kito žmogaus kūrinys, kurio meninė užduotis nėra visiškai aiški, jau nekalbant apie idėją, svarbiausią mintį, prasmę.

Štai žiūrėdama ar, tiksliau, dalyvaudama kelioliktame spektaklio rodyme, staiga prisiminiau, kad vienas iš mano, kaip pjesės autorės, uždavinių buvo atkurti natūralaus dialogo dinamiką ir svarbiausius elementus: pradinį susipažinimą ir apšilimą, kai dar tik plepama, bandant suvokti, su kuo kalbi (tai turi suprasti ne tik veikėjai, bet ir žiūrovas); pirmuosius kontaktinius sukibimus, pašnekovams pajutus, kad esama intrigos, – tuomet pokalbis tęsis ilgiau nei penkias minutes, nustos būti saugus, mandagus, atstumas ims mažėti; kon­fliktai, maži sprogimai, nedermė ir priešpastatymas, varantys vidinį veiksmą toliau; pašnekovų trauka, simpatija, galbūt net erotinė – ji visuomet kažkur po paviršiumi, arti; bendras žodynas – tiek poroje, tiek žmonių grupėje randasi tam tikrų žodžių ar junginių, kartojamų su vis kita potekste; ironija ir sarkazmas, humoras ir patyčia iš dalykų, kurie abiems (daugumai) nepatinka, – bendri priešai, tai, kas atgrasu, vienija gal net labiau negu bendri draugai ar pomėgiai; anekdotai, trumpos istorijos, atsivėrimai – kai jau leidžiamasi gilyn ir gilyn, mes nuolat keičiamės savo patirtimis, bandydami jas išsakyti, sudėlioti į naratyvus, nes tik tuomet visa tampa tikra. Vieno pašnekovo pasakojimas tučtuojau iššaukia asociatyvias istorijas kitame. Dviejų žmonių keitimasis asociatyviomis istorijomis ir iš jų išplaukiančia tematika, be abejo, neišvengiamai iššaukia tą patį publikoje. Turint tai omenyje, reikia įterpti „poilsio scenas“, kai tokių vaizduotės ir atminties katalizatorių daug mažiau, kai leidžiama tik įsijausti, tik išgyventi, o ne atliepti savo patirtimi ir leistis į savo apmąstymus. Galiausiai – turbūt svarbiausias momentas, kurio siekiau, – nejučia nuvesti visus į gilų pokalbį per tam tikrą, labai konkretų laiką. Dariau tai sąmoningai, tačiau rašant pavyko nesąmoningai, nes perėjimas ne baltais siūlais susiūtas, nematomas, sklandus. Pati ne sykį stebėjau ir klausiau dialogų: kaip, per kiek laiko, kas mus nuveda į gilų pokalbį su vienais žmonėmis ir kas niekaip, niekada nenuveda su kitais? Man buvo svarbu pjesėje būtinai atverti tas duris į dialogą, kad jis tikrai įvyktų ir būtų tikras. Sukrečiantis, išvalantis, transformuojantis abu pašnekovus, o galiausiai – ir publiką.

Trumpiausias pjesės apibūdinimas – ir tai, kuo ji skiriasi nuo grožinės prozos – yra dialogai, kuriuose rutuliojasi drama. Žodis „drama“, išvertus iš senovės graikų kalbos, reiškia veiksmą. Taigi, paprasta: veiksmingas pokalbis.

Žinoma, tiek pjesių, tiek romanų dialoguose nebūtinai nuolat verda veiksmas. Potekstės yra visuomet, bet veiksmas gali nutrūkti ir vėl užsimegzti, kitoks ir kitaip. Dalis dialogų skirti tam, kad publika ar skaitytojas išgirstų reikiamą informaciją. Dalis – atveria tam tikras veikėjų savybes, parodo charakterį. Dar kiti yra skirti poilsiui, pramogai, atokvėpiui prieš naują veiksmo linijos kalniuką. Ar gali dialogas būti tuščias, beprasmis? Žinoma, gali, jei toks konceptas. Pokalbis gali suktis ratais ir įsikąsti sau į uodegą – ir tik tokia prasmė. Beprasmybė, jei jos siekiama sąmoningai, – visai neblogas uždavinys. Absurdo dramose to esama daugiau negu kituose žanruose. Kita vertus, toks beprasmiškumas, tuščia kalba irgi atpažįstami – sutikdama su Edwardu Albee’iu (didžiuoju ir vienu pirmųjų absurdistų), pabrėšiu, kad tai yra pats tikriausias, gal net kraštutinis realizmas. Užsižaisti juo galima, bet (bent jau man) neįdomu. Absurdo ir chaoso pilnos mūsų ausys ir akys. O kaip dėl tvarkos – tiek kalboje, tiek galvoje – ką scena galėtų mums pasiūlyti, kokias konsteliacijas, kokius tikrovės variantus? Mes ateiname į teatrą įsigyventi į modelius ir juos priimti arba atmesti, su jais konfliktuoti arba maloniai praleisti laiką.

Žymos: