Šįsyk Kristis vos spėjo. Niekad nemėgo vėluoti, bet šįvakar troleibuso vairuotoja netikėtai stotelėje išlipo kartu su keleiviais ir, kažkam paskambinusi, ėmė verkti. Kaire ranka remdamasi į strypą, ant kurio kabėjo troleibusų tvarkaraščiai, o dešiniąja laikydama telefoną, karštligiškai bėrė žodžius. Niekas iš troleibuso keleivių jos neragino. Sustingę kaip bažnytinės skulptūros, vyrai ir moterys pro langus sekė veiksmo eigą, tikėdamiesi, kad artėja finalas.

Kristis paknopstom pasiekė pastatą ir bėgte užbėgo į salę.

Lygiai aštuonioliktą trisdešimt girgžtelėjusios durys užsivėrė, į auditoriją įžengus kostiumuotam vyriškiui su rudu aplanku rankose. Vieną kostiumo dalį sudarė liemenė, puikiai deranti prie kadaise aptakios vyriškio barzdos bei ūsų. Užmaurėjusios kūdros spalvos, jie atrodė neseniai nuskabyti vietinio kombaino, jei tokį gebėtume įsivaizduoti vidurmiestyje, Modernaus meno centro teatro salėje, įsibėgėjus vasarai.

Šypsniu užmetęs nematomą tinklą salę užtvindžiusiems klausytojams, tiksliau, klausytojoms, lektorius nusisuko į langą ir ėmė kažką veblenti, tačiau taip lėtai ir tyliai, kad turbūt nė pats negirdėjo, ką šneka. Atrodė, jog kažkam telefonu kalba apie labai nemalonią nelaimę, kuri ką tik įvyko, ir gyvenimas nuo šios akimirkos jau bus kitoks, arba bando užburti kažką, kas neturi nei formos, nei pavidalo. Gličią masę, netruksiančią pavirsti atskirais organizmais, ir jis galės didžiuotis įkvėpęs jiems gyvybę.

Nežinia, ko Kristis atsivilko į šią paskaitą. Turbūt iš nuobodžio. Turėjo eiti ne vienas, bet Tomas paskutinę sekundę paskambino, kad nedalyvaus. Paskutinę sekundę. Būtų sau tūnojęs namie su chalatu ir žiūrėjęs kašį su „Rinkuškių“ buteliu kaip koks burliokas – kartais taip pavadindavo mama.

Kostiumuotis atsikrenkštė ir ėmė kalbėti garsiau. Auditorija atsigavo, suspurdėjo kaip vientisa jūrų muziejaus akvariume suerzintų nariuotakojų masė, pirmąsyk pajutusi savo galūnes. Suknelių, skarelių, bliuzelių ir sijonų vilnys ėmė siūbuoti, retkarčiais kaltai apnuogindamos dar geibias trisdešimtmečių plikes, kurios, išgąsdintos aistraus neoninių lempų priekabiavimo, palengva rasojo, kaip ilgokai be ledų kibiriuko ant stalo pastovėjęs šampano butelis. Neatrodė, kad atėjo čia semti mokslo sriubos. Erzelynė sruvo visais kūnų nareliais, ieškodama nusileidimo tako ir niekindama ankstesnę baimės persmelktą melancholiją.

„Ančiasnapis pravėrė snapą“ – vyptelėjo sau Kristis. Kol stebėjo, kaip palengva keičiasi auditorijos ir kostiumuočio santykis, kažkas atsargiai prilietė jo dešinįjį batą. Grįžtelėjęs pastebėjo jauną rudaplaukę, suokalbiškai besišypsančią merginą. Nejučia pakėlė antakius. Nemėgo būti netikėtai paliestas, tačiau susitvardęs irgi šyptelėjo jai. Mergina stumtelėjo stalo paviršiumi popieriaus lapelį. Mažõs, dailiõs plaštakos nagai buvo nulakuoti melsvai su žaliom, regis, patį dangų apvaisinančiom sidabro žvaigždutėm. Tokiu nagu būtų galima pradurti naro kostiumą. Kristis darsyk žvilgtelėjo į merginą ir neskubėdamas pasidėjo lapelį priešais. Ten buvo parašyta:

– Aš neturėjau vaikų.

– Ar tu ko nors pasimokei iš savo gyvenimo?

– Niekad nejuodink savęs nepažįstamiems. Jiems atrodys kitaip.

– Ar nepastebėjai, kad žmonės, kurie tyliai kalba, yra fašistai?

Tekstas buvo surašytas ant gelsvo liniuoto in quarto lapelio, ant tokio paprastai rašomas dienoraštis, kiek svirduliuojančiu, bet grakščiai moterišku raštu.