Filmo „Dar po vieną“ (Druk, 2020) scena. Rež. Thomas Vinterbergas. Henriko Ohsteno nuotrauka iš „Scanoramos“ archyvo
Silvija Butkutė

Atvirkštinis Thomo Vinterbego būdas švęsti gyvenimą

Prisimenu, ką reiškia būti šešiolikos – grįžti namo ketvirtą ryto, uodžiant pavasario gėles, būti įsimylėjus ir apsvaigus nuo gėrimų. Tai visų džiaugsmų pradžia. Ir mes vis dar kažkodėl to trokštame.

Thomas Vinterbergas

Taip, Thomai, kiekvienas esame patyrę šį pakylėjantį jausmą, kai, brėkštant naujai dienai, besipinančiu baleto žingsneliu judant namų link, prisirpusias galvas lenkia vaivorai, palaikančiai akį merkia kelio ženklai, danguje sėkmę buria žvaigždės ir viskas, absoliučiai viskas atrodo įmanoma… „Dar po vieną“? Taip pavadintas naujausias tarptautinį pripažinimą pelniusio danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas, jau spėjęs pavergti viso pasaulio ir Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ žiūrovų dėmesį. Tai pasakojimas apie keturis rutinoje pasiklydusius vidutinės amžiaus krizės ištiktus vyrus, apie jų girtus nuotykius ir brangiai kainavusį eksperimentą, savotiškai sugrąžinusį apetitą gyvenimui.

„Dogma 95“

Kino istorijoje T. Vinterbergas žinomas kaip kartu su režisieriumi Larsu von Trieru dešimtajame dešimtmetyje pradėjęs filmo žanrą išgryninantį ir jo estetiką minimalizuojantį judėjimą „Dogma 95“. Vinterbergo „Šventė“ (Festen, 1998) ir Triero „Idiotai“ (dogmiško, 1998) buvo pirmieji ir, tikriausiai, paskutiniai filmai, sekę originalia „Dogmos“ filosofija: nufilmuoti tikrose lokacijose, naudojantis tik rankinėmis kino kameromis, su natūraliu garsu bei apšvietimu. 1998-aisiais Vinterbergo „Šventė“ susilaukė neįtikėtino pripažinimo ir laimėjo specialų Kanų kino festivalio žiuri prizą. Ironiška, tačiau, šiai juostai tapus komerciškai sėkminga, pagrindinis „Dogmos“ tikslas apnuoginti nusistovėjusį kino suvokimą prarado svarumą. Galimai tuo nusivylęs, režisierius sekantį dešimtmetį kūrė kritikų vidutiniškai vertinamus filmus, bet tyliai ir užtikrintai formavo savitą stilių: mišinį kruopščiai išieškotų psichologinių portretų, kontroversiškų temų ir laukinio dogmiško natūralumo. Visus šiuos elementus atpažįstame jo žymiausiose kino juostose „Medžioklė“ (Jagten, 2012), „Komuna“ (Kollektivet, 2016) ir ką tik pandeminius kino teatrus pasiekusioje „Dar po vieną“ (Druk, 2020).

Dėl ko pasaulis pamilo pirmąjį Vinterbergo „Dogmos“ filmą? „Šventė“ – tai pasakojimas apie turtingą danų šeimą, mininčią 60-mečio jubiliejų, kurio metu iškyla tamsios giminės paslaptys, nuoskaudos ir konfliktai. Jubiliato sūnus pareiškia, kad tėvas vaikystėje jį prievartavo, o tą patį patyrusi jo dvynė sesuo visai neseniai nusižudė. Filme parodoma, kokių pasekmių susilaukia vyro išpažintis ir kaip skirtingai į ją reaguoja vienos didelės šeimos nariai. Kambarys, iš kurio, visai kaip Luiso Buñuelio fantastinėje dramoje „Angelas naikintojas“ (El Ángel Exterminador, 1962), išėjimo nėra. Čia nevaldomai liejasi alkoholis, provokuojantis ilgai kauptas emocijas, kurios hiperbolizuojasi, didėjant svaigalų kiekiui. Prievarta, kolektyvinė kaltė, jos neigimas, individo ir visuomenės susidūrimas bei globalus katarsis – ir po „Šventės“ triumfo išliksiantys Thomo Vinterbergo objektai, kuriais jis, kaip talentingas chirurgas, vis geriau ir genialiau operuos savo kinematografijoje.

Kolektyvinė vertybių medžioklė

2012 m. Kanuose dabar jau kultinis danų aktorius Madsas Mikkelsenas pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį Vinterbergo filme „Medžioklė“, kuris „prikėlė“ ir patį režisierių – pristatęs kūrinį, nagrinėjantį opią vaikų išnaudojimo temą, jis vėl pateko į sinefilų akiratį. Lukas (akt. M. Mikkelsenas), draugiškas dienos centro darbuotojas, sulaukia kaltinimų, esą priekabiauja prie mažametės mergaitės. Mesti įtarimai auga kosminiu greičiu, ir kultūringas bendruomenės narys virsta pasibjaurėtinu miestelio priešu, nuo kurio nusisuka bendradarbiai, vaikų tėvai, geriausias draugas. „Pasaulis pilnas blogio, bet jeigu laikysimės vienas kito, jis išnyks“, – filmo pabaigoje sako vienas herojų, bet tuo pačiu metu visa bendruomenė savo atstūmimu toliau naikina Luko asmenybę, orumą ir reputaciją. Šioje dramoje puikiai atskleidžiama kolektyvinio mąstymo, o tiksliau, kolektyvinės šizofrenijos tema: „Atveju, kuriuo domėjausi, 18 vaikų buvo tardomi ir teigė tuos pačius dalykus apie rūsį, kuriame buvo įkalinti. Jie identiškai apibūdino sienų spalvas. Tada policija nuėjo apieškoti nurodyto namo – rūsio ten nebuvo. Mano nuomone, kolektyvinė blogio fantazija yra giliai, giliai stulbinanti. Tai vienas dalykų, kurie mane užkabino“, – komentuodamas prieštaringos temos pasirinkimą teigė režisierius.

Žymos: