Ar būta laikų, kada žmogaus gyvenime nevyko nieko globalaus? Karai, vergovė, krizės, maištai, badas, pandemijos, sukilimai, sausros, šalčiai, tremtys, okupacijos, priespauda, tautų naikinimai, eksperimentiniai ginklai… Retas istorinis tarpsnis buvo ramesnis, jokių permainų, kaip nelaimės ženklo, neatnešantis. Žmogaus visada tyko grėsmė. Gamtos stichijų siautimas, nusikaltėlių išdaigos, psichiškai nesveikų asmenų išpuoliai, virusų ir bakterijų siurprizai, priklausomybių pink­lės, nepagydomų ligų atakos, avarijų naikintuvai bei kitokie incidentai – kasdienybė. Tik pateptieji nieko baisaus nepatiria, tik gimę su laimės marškinėliais lyg lokiai pražiovauja žiemą, o pavasarį ramiai dūzgena be jokios skubos, be jokių įtampų, kaip galėdami labiau atsiriboję nuo didžiulio zvimbiančio veikliosios visuomenės kūno tarsi širšių lizdo, kuriame negalėtum išlikti neutralus.

Regis, taip liaupsinama Rytuose ramybė arba kažin kokia vidinio stabilumo būsena, Graikijos stoikų propaguota jau 300 m. pr. Kr., yra individuali siekiamybė. Žmogus, prisilaikantis tam tikro mokymo ir pasaulio suvokimo, gali savyje išugdyti savybes, leidžiančias jam išgyventi palaimingą jausmą – aplink nors ir tvanas, man ramu. Apie bendruomenes ar valstybes, taip pat galinčias tai patirti, nekalbama, nes sunku įsivaizduoti vientisą socialinį organizmą, kuriame kiek­vienas būtų įvaldęs nepajudinamą pusiausvyrą. Įdomu, kad tiek Senovės Rytų, tiek Vakarų civilizacijos lopšio Mokytojai, ramybės būseną laikę siekiniu, tapatino ją su išmintimi, dora ir laime. Kitaip tariant, didžiuosius slėpinius gali suvokti tik išmintingas žmogus, o toks yra ir doras, nes pajėgia juos apmąstyti bei sąmoningai to siekti. Tad, nejausdamas jokių vidinių prieštarų ir kančių, jis yra laimingas.

Kas kita – išminčiaus vieta visuomenėje. Jis nėra toks atsiskyręs, kad niekas negalėtų prieiti ir bendrauti. Tiek Rytų, tiek Vakarų tradicijose Mokytojo vaidmuo buvo be galo svarbus, gerbtinas, o mokymas – siektinas. Tik vienur labiau išplito sekimas tiesiogine prasme – ėjimas paskui, prašymas priimti į mokinių būrį, besąlygiškas paklusimas, o kitur išminčiai dalinosi savo žiniomis viešai, veikė visuomenės labui. Todėl bet kokios nelaimės ar negandos atveju prašyti patarimo žmogaus, gebėjusio nuraminti emocijas, bet niekada neišjungdavusio proto, išugdyto patyriminiu pažinimu, buvo tiesiog teisinga. Argi galima klausti, kaip toliau elgtis ir gyventi to, kuris yra neišmintingas, nedoras ir nelaimingas?

Po daugybės gana ramių gyvavimo metų be didesnių sukrėtimų ar konfliktų, Europa jaučia požeminius seisminius smūgius. Jos vangią kasdienybę sujaukė ne tik visuotinai išplitęs virusas, besikėsinantis ir į žmonių gyvybes, ir į šalių ekonominį stabilumą. Atrodo, kad joje nebeliko Mokytojų, autoritetų. Susiskaldymas į vertybines stovyklas pranašauja perdegimą. Emocijų bangos ritasi per kraštus, o tas, kuris didžiajai daliai tikinčiųjų turėjo tapti užuovėja, įnešė tik dar daugiau sumaišties – popiežiaus asmeninė nuomonė įaudrino net Bažnyčią, tad ir ji taikos balandžio nebegano. Negirdėti ir laimingų išminčių, teigiančių, jog, nepaisant visko, ruduo nuostabus, o tai, kuo baisimės, tėra pasekmės priežasčių, kurias patys ir virėme savo katiliukuose. Kaipgi girdėsi, jei minia filosofus nušvilpė, o mokytojais save vadinančių tiek, kad besekdamas gali koją nusilaužti. Ir visgi, prisiminę, kad didieji Senojo žemyno protai rekomendavo į savo gyvenimus neįsileisti ne tik pavydo, godumo, gašlumo, baimės, bet ir – svarbiausia! – liūdesio, gal daug lengviau priimtume ne tik sukiojamą laiką, vėstantį orą, virusų aktyvumą, valdžių kaitą. Galbūt pavyktų susitarti su pačiais savimi ir tapti mokytojais sau. O tada, žiūrėk, ir iki ramybės ne taip toli.