Iš serijos Autoportretai: sekretai, Jungtinė Karalystė, 2020. Spalvota fotografija
Kalbino Liuda Jonušienė

Editai Voverytei likimas šypsosi ir skauda fotografijų pavidalais

Kitais metais Edita Voverytė minės ketvirtą apvalią savo gyvenimo sukaktį. Lygiai pusę jo, nuo 2000-ųjų, ji yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Prieš 12 metų pasirinko emigrantės dalią. Dabar gyvena, dirba ir kuria Liverpulyje, bet sparnų nenuleido. Ją dažnai galima sutikti gimtajame Panevėžyje. Pastarąjį kartą, rugsėjo mėnesį, „Galerijoje XX“ buvo surengta E. Voverytės personalinė paroda „Autoportretai: sekretai“. Nuo jos ir atsispyrėme pokalbiui apie klajūnės menininkės gyvenimą ir kūrybą.

„Autoportretai: sekretai“ – naujausio tęstinio ciklo dalis. Kas buvo prieš tai?

„Autoportretai“ (1999–2006) bei „Autoportretai: vanduo“ (2006–2010). Personalinės parodos Vilniaus ir Panevėžio fotografijos galerijose, „Pramantha Arte“ galerijoje Lamecija Termėje, Italijoje. Dalyvavau gausybėje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Kaip gimė naujo fotografijų ciklo idėja?

Nemanau, kad kuris nors mano sumanymas yra kilęs iš vieno įkvėpiančio darbo ar autoriaus. Tai visada daugelio matytų, išgirstų, išgyventų dalykų samplaika. Šįkart įkvėpė vaikystės žaidimas „Sekretai“. Mano karta paskutinė, kuri dar atsimena šį keistą įdomų ritualą. Labai gaila, kad dabar tokie susibūrimai ir tokia bendrystė yra nebesuvokiami…

Kažin, kodėl?

„Sekretų“ žaidimas – tai ištisas procesas, apimantis paslapties ruošimą, vietos parinkimą, saugojimą ir savitą kiemo vaikų komunikaciją. Radę keistų augalų, popierėlių, nuolaužų, jie slaptoje vietoje iškasa nedidelę duobutę, kurioje paslepia savo svarbų radinį, uždengia jį stiklo dužena ir užberia plonu žemių sluoksniu, kad nerastų kiti. Labai svarbu „sekretą“ išsaugoti kuo ilgiau ir stebėti visus pokyčius, vykstančius po stiklu. „Sekretais“ būdavo dalijamasi tik su pačiais artimiausiais draugais, tai – svarbus pasitikėjimo ir draugystės išmėginimas, gyvas bendravimas, kurio taip trūksta šių dienų visuomenėje. Savo darbais noriu atkreipti dėmesį į žmogaus šaknis, savo kraštui būdingus archetipus, į šiandienos problematiką: susvetimėjimą, vienatvę minioje, ryšio su gamta praradimą.

Kitas svarbus projekto aspektas – emigracija ir visos tuo laikotarpiu sukauptos asmeninės patirtys. Kūryba „Sekretų“ žaidimo motyvais tampa mano – kaip individo, moters, emigrantės, menininkės – vizualine patirčių išraiška. Tai tarsi psichoterapijos forma, susipinanti su tradicijomis, kultūrinėmis šaknimis, kilme, identitetu. „Sekretus“ saugantis stiklas leidžia susitikti praeičiai ir dabarčiai, nužėrus nuo jo pilkus žemės grumstus. Gali stebėti pokyčius savyje, iš naujo apibrėžti santykį su aplinka. Pasitelkdama vaikystėje pamėgto žaidimo meninę interpretaciją, ieškau būdo šiuolaikiniam žmogui priminti intuityvų, atvirą bendravimą, nuoširdų vaiko žvilgsnį į pasaulio grožį.