Ričardas Šileika

Palankios sąlygos rūdyti. Palankios sąlygos gyventi

Teležinelės, parašytos ir išsiųstos bičiulėms ir bičiuliams kada tik užsigeidus, absoliučiai be privalomų progų

Paukščiai ir žvėrys, medžiai ir gėlės, spalvos ir kvapai, vandenys ir dangūs, užrašyta ir nutylėta, sapnuota ir tikėta, šauktukai ir daugtaškiai, žiovavimai ir apsivertimai ant kito šono, apsiverkimai, mirktelėjimai ir glustelėjimai, pirštų galiukai ir nosių galiukai, eilėraščio gabaliukas ir torto gabaliukas, vynuoginė sraigė ir tau siunčiamas mano širdies mėnuo.

Rašau iš upės, skaitau iš upės, tyliu iš upės, skelbiu iš upės. Plukdomas obuolys, plukdoma plunksna. Dugne smėlio prinešta kepurė. Tėkmėn erotiškai šaudančios bitinės sprigės. Pakrantės moterų burnos pilnos ančių balsų.

Įbrendu iki kelių, iki šakumo, iki pečių – užsimerkiu. Ričardo Gavelio Vilnius neranda savo turėtų įpročių, taisyklių, sutartinių slaptažodžių. Samdytos moterys aikštėse sodina našlaites. Kaklo tatuiruotės rungtyniauja su čiurnos tatuiruotėmis. Amžina vidinė migracija. Ir – čia pat, iš dešinės, kylantis, kylantis, kylantis! Citrininis varpas. Plaikstančios liepsnos be istorijų.

Vis tik tai kitaip. Negu plaukiantis ižas. Negu ošiantys beržai. Negu čiuožiantis kopų smėlis. Negu šukuojami moters plaukai. Negu žvilgsnis, sliuogiantis tekstu. Negu pratisas ir tęvas baublio balsas. Šisai mano dabar regimas – totaliai hipnotizuojantis – debesų tvanas.

Nežinau, kaip ir kodėl galėjo, gali ar galės. Po jazmino plačiakrūmiu aure ką užlesimo dairanti šarka. Moteris iš automobilio aikštelės garsiai aikčioja dėl tuoj tikimo lietaus. Po kelių frustracijos puslapių suseku iš lajos į lają persiliejantį prievakario vėjagūsį. Debesijai harmoningai konsteliuojantis, čiurliai ir čiurlės iliustruoja labas tuštumas.

Nepastebėjau, kam įlipus į troleibusą, salone pakvipo, pakvipo, pakvipo šokoladu! Lango monitoriuje stebiu šešėlių žmones. Pro mėlynus choralinės sinagogos vartus išeina geltona kepurė. Koks slaptažodis? Gerakava. Be tarpo.

Vinco Kudirkos skvero būriuota karvelija šėlūniškai šėlioja. Pagelžkelio bitkrėslių retos puokštelės afišuoja brandžią vasarą. Traukinio vagone jaunuolis skaito Donaldo Kajoko „Lapės gaudymą“. Skaidrų apyvėlį vakarą pasiplaukiotų sukilo aukštop vienuolika orių orabalionių. Vis ieškau išėjimo, grabalioju durų rankenos.

Kaip sakinys išvinguriuoja mintį, kaip sakinys trumpam stabteli prieš kitą sakinį. Kaip markstosi dar savo vardu nepavadintas sodrus rugsėjo rytas. Kaip imasi rankų šokis, jam antrina kojų šokis. Kaip taupiai rudenėjanti erškėtrožė saugo žiedo kvapą. Kaip jaučiu savo klaidą, kuri čia turi vertę, čia nebeturi vertės.

Lyja vidun, lyja vidun. O lango užverti nenoriu. Plūstanti gaiva, rugpjūčio, rugpjūčio, rugpjūčio! Palangės skardos perkusija, mano širdies perkusija, ošiantis liepos lapijos om. Praskrendantysis, praskrendančioji.

Upės magistralėje, ties bebro viaduku, plieskia pilnaties semaforas. Ankstyvos antys krykauja pirmadienio mantras. Šileika verda itališkus makaronus.

Tirpus, tirpesnis, tirpiausias. Vilniaus šeštadienis. Palankios sąlygos rūdyti. Palankios sąlygos gyventi. Cypčioja nematomos didžiosios zylės. Ant apgaravusio troleibuso langastiklio brūkšteliu bandančio šypsotis kieno veidą. Nestingu jokių metaforų. Kišenėje raktas.

Po žydinčiu Vilniaus kaštonu smuikuoja sau peržilęs senvyris. Aš bėgu iš gaisro, aš traukiuosi iš tuštumos, aš atveriu širdį gėlai. Ok, seilėjantis mano meilus ir švelnus žvėris.

Žymos: