Egzistuoja daugybė pragaro apibūdinimų, tačiau nė vienas jų netenkina. Nesigilinant į detales, juos visus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirma – pragaras, kur labai liūdna ir niūru, o gyventojai nuolankiausiai gailisi to, ką pridarė būdami gyvųjų pasaulyje. Tai melancholiko pragaras. Antroje kategorijoje pragaras, kuriame nusidėjėliai, keistu būdu atgavę gyvą, tai yra jaučiantį skausmą, kūną, patiria nesuskaičiuojamus žiauriausius kankinimus. Jie marinami badu, sušaldomi, panardinami į ledinį ar verdantį vandenį (bei kitokius skysčius), pjaustomi, kapojami, nulupami, luošinami, kepami, deginami ir pan. Tai sadisto pragaras. Trečiosios kategorijos, kurią pirmasis pasiūlė Emanuelis Swedenborgas, pragaras lyg ir niekuo nesiskiria nuo gyvenimo; po mirties nusidėjėliai nesupranta, kad jie mirė, ir tęsia tai, ką darė anksčiau: girtuokliai – geria, paleistuviai – paleistuvauja, žudikai – žudo, vagys – vagia ir t. t. Stebėtojui iš išorės, – jei jis sumanytų, sekdamas mūsų skandinavu, aplankyti tokį pragarą, – iš karto taptų aišku, kur atsidūrė: nors čia viskas atkartoja gyvenimą, bet veikiau yra parodija, farsas, apgailėtina dekadentinė kopija. Egzistavimas niekada nesibaigiančiame nuosmukyje. Iš nusidėjėlių sklinda smarvė, jie apsirengę skarmalais, kūnus dengia opos, jų namai – griuvėsiai. Bet jie patys to nemato ir nesupranta. Išeitų, kad pragarą pragaru gali pavadinti tik pašaliniai žmonės; būtent jie pateikia apibrėžimą, pomirtinį nusidėjėlių gyvenimą paversdami tikru pragaru – tai suvokimo pragaras, kai supranti, kad esi pragare. Jeanas-Paulis Sartre’as, iškėlęs mintį, kad „pragaras – tai kiti“, tokio posūkio aiškiai nenumatė, tačiau, pats to nenorėdamas, pataikė į dešimtuką. Šiame samprotavimo etape sutikime: pragaras – tai kiti.

Taigi, turime tris pagrindines pragaro kategorijas, klasifikuojamas pagal nusidėjėlių patiriamų kančių tipus. Psichologinės kančios, užmaskuotos kaip etinės. Fizinės kančios. Nežinojimo, klaidingos nuomonės apie aplinkinį pasaulį ir save jame kančios. Čechovo pragaras. De Sade’o pragaras. Solipsisto pragaras. Kiekviena šių atmainų atitinka tam tikrą pasaulio – dieviškojo ir profaniškojo – bei žmogaus jame sampratą; kiekviena iš šių atmainų yra bausmės vieta asmeniui už neteisingą požiūrį į pasaulį ir į save pasaulio atžvilgiu. Iki šiol pragaro kūrėjų logika buvo beveik nepriekaištinga. Tačiau tolesni samprotavimai susiduria su, regis, neišsprendžiamomis problemomis.

Jų yra dvi. Pirmoji – pragariškų kančių subjektas. Antroji – laikina jų trukmė. Pabandykime šiek tiek išsamiau apibrėžti šias problemas.

Atsižvelgiant į tai, kad pragaro buvimą deklaruoja dauguma egzistavusių ir egzistuojančių religijų, nesunku numatyti daugybę neatitikimų dėl atsakymo, kas iš tikrųjų patiria dieviškojo atpildo kančias už netinkamą elgesį gyvenime. Paprastai pragariškų kančių subjektu įvardijama „siela“. Nemateriali jos substancija tarsi atmeta antrosios pragaro kategorijos egzistavimo galimybę; nepaisant to, krikščionybė, islamas ir daugelis kitų religinių sistemų yra ypač linkusios palaikyti šį variantą. Sielas šaldo, degina, verda, o kai kurios itin entuziastingos versijos priverčia gerti paslaptingą „pūliuojantį vandenį“. Desadiškas šių naiviai žvėriškų kankinimų serijiškumas, apskaičiuojamumas ir nuoseklumas galėtų mus paskatinti kitaip pažvelgti į gamyklinio konvejerio išradimo istoriją, bet kol kas sutelkime dėmesį į ką kita. Pirma, tiems, kas sukūrė šią pragaro kategoriją, tikriausiai nebuvo svetimos tokio pobūdžio manipuliacijos – bet su žmogaus kūnu. Jie aiškiai daug žinojo apie deginimą, mėsinėjimą ir odos nudyrimą. Tai daug pasako apie pasaulio religijų ištakas ir istoriją bei kokios prigimties žmonės šventus padavimus paversdavo žodžiais. Antra, net jei nekeltume teologinių klausimų, akivaizdu, kad antrosios pragaro kategorijos kankinimai yra ne kas kita, kaip nuodėmės ir pagundos pakliūti į nuodėmę antireklama, neturinti jokio kito pagrindo. Fizinių kančių pragaras – nepaprastai veiksminga priemonė palaikyti drausmę ir tvarką tarp visų gyventojų. Nesuskaičiuojamų žiaurumų aprašymai stebina nelabai išvystytą vaizduotę, nes jie apeliuoja į tiesioginę kūno patirtį. Kiekvienas bent kartą gyvenime buvome įsipjovęs, nusideginęs, sušalęs ar sunkiai susirgęs. Antrasis pragaro tipas yra išplėtota ir tūkstančius kartų išdidinta projekcija kūno kančios, kurią kiekvienas iš mūsų savo gyvenime patiria. Ugnis, ant kurios kepami nusidėjėliai, pakurta dar žemėje, o ne požeminiame pasaulyje.

Iš esmės, tą patį galima pasakyti ir apie pirmąją pragaro kategoriją – pragarą liūdnų apgailestavimų, kad neįmanoma visko padaryti kitaip, persukti juostelę, grąžinti moralinio pasirinkimo situaciją, idant šį kartą nebūtų suklysta. Istorija, žinoma, visiškai kasdienė; tačiau, priešingai, nei kalbant apie primityvesnes, tiesą sakant, gyvuliškas reakcijas į fizinį skausmą, čia veikia psichologija. Kad apgailestautum, turi turėti tam tikrą vaizduotę, kitaip neįsivaizduotum, kas galėtų atsitikti, jei būtum pasirinkęs teisingą kelią. Vaizduotė – tam tikro lygio žinių ir kultūros produktas; taigi, pirmoji pragaro kategorija vargu ar tokia gausi gyventojų kaip antroji. Dar daugiau, jos pobūdis aiškiai asmeninis – tai aš gailiuosi dėl savo pasirinkimo, savo gyvenimo, o ne mes. Mes verdame de Sade’o pragaro katile. Galiausiai, šios nusidėjėlių pomirtinės bausmės versijos kūrėjai remiasi tuo, kad psichologinė kančia yra stipresnė už fizinę – subtili, prieštaringa, sakyčiau, netgi rizikinga mintis. Ne kiekvienas nusidėjėlis sutiks su ja; buvo ir tebėra dešimtys, jei ne šimtai tūkstančių piktadarių, kurie niekad nepatyrė (ir nepatiria) jokių apgailestavimų ar moralinių nepatogumų dėl to, ką padarė. Kas gali garantuoti, kad jie, patekę į pirmosios kategorijos pragarą, staiga ims samprotauti ir jaustis kitaip? Gal jiems ten netgi patiks: vieta rami, galima atsipūsti nuo kenkėjiško gyvenimo ir net apmąstyti nežemiškus reikalus. Tikriausiai groja muzika – graži ir liūdna. Ambient. Tačiau, vienaip ar kitaip, šis pragaras nenumato, kad nusidėjėlis turi kūną. Dėl sąžinės priekaištų, dėl neteisingo pasirinkimo kankinasi ar nesikankina siela. Vėl palikime nuošalyje teologinius ginčus apie tai, iš ko susideda siela ir koks jos santykis su kūnu, sutardami dėl vieno dalyko: daugumos religijų požiūriu, siela nėra kūnas, o kūnas nėra siela. Taip, siela turi tam tikrą apvalkalą, kurį būtų galima pavadinti „kūnu“, o kai kuriais atvejais kiekvienas iš mūsų turime daug kūnų, jie turi savo hierarchiją, tikslą ir vaidmenį. Tačiau, nepaisant to, apsiginklavę Occamo, kito teologo, skustuvu, galime atlikti ryžtingą redukcijos veiksmą, sumažindami tarpinių formų tarp sielos ir kūno įvairovę iki dualistinės sistemos. Aišku, lieka klausimas apie emocijų prigimtį: arba jos yra sielos funkcija, Ψυχή, ir tuomet priklauso psichologijai, arba jos yra psichikos veikimo rezultatas, kuris arčiau kūno funkcijų. Vienaip ar kitaip, už kai kurių – nors ir nepaprastai įtakingų – kultūrų ribų, pirmoji pragaro kategorija nesulaukė didelio palankumo. Tautas ganyti tokia rykštele – sunkoka.