fbpx

COVID-19 ir vaizduotės krizė

Saulius Keturakis

Ahronas Friedbergas, vienoje didžiausių Niujorko ligoninių – „The Mount Sinai Hospital“ – dirbantis psichiatras, savo tinklaraštyje pasakoja šių metų rudenį ėmęs sulaukti netikėtų pacientų – rašytojų fantastų, besiskundžiančių, jog nebeįstengia įsivaizduoti ateities. Iki pandemijos jie galėjo be jokių keblumų rašyti apie bet ką – erdvėlaikio kirmgraužas, paralelines visatas ar nardymą po juodąsias skyles, tačiau šių metų patirtys ateitį padarė neįžvelgiamą, ir kūrėjai atsidūrė keblioje padėtyje be savo pagrindinio darbo įrankio – vaizduotės.

Kaip psichiatrui aiškino rašytojai, COVID-19 virusas juos verčia nuolat dvejoti dėl tikėtinų ateities įvykių. Mokslinės fantastikos žanras, sakė jie psichiatrui, yra įmanomas, tik jei pats tiki, jog galėtų būti taip, kaip įsivaizduoji. Štai amerikietis Michaelas Crichtonas savo romane „Prey“ („Grobis“, 2002) pasakoja apie sukilusius nanobotus, kurie iš pradžių puldinėja gyvūnus, o paskui – ir žmones. Būdami nepaprastai maži, nanobotai gali susiburti į spiečių ir tiksliai atkartoti pastarųjų išvaizdą bei elgseną. Istorijos kulminacijoje veikėjai desperatiškai blaškosi, visus iš eilės tirdami magnetinio rezonanso įrenginiais ir bandydami suprasti, kas yra žmogus, o kas – tik priešiškai nusiteikusių nanobotų spiečius. Galų gale kažkam šauna į galva išjungti visas elektrines ir be elektros energijos nanobotai greitai nustoja funkcionuoti.

„The New York Times“ kritikai šį romaną pavadino visišku absurdu, tačiau tokiu įtikinamu, kad pirštai įskausdavo nuo įtampos, nekantraujant perversti puslapį ir sužinoti, kas bus toliau. O pats kūrinio autorius M. Crichtonas taip įtikėjo savo vizija, jog, kaip sakė viename interviu, mažiausiai dieną per savaitę namuose atjungdavo elektrą ir tokiu būdu išvalydavo aplinką nuo bet kokių nanobotų.

Tačiau naujasis virusas šį tikėjimą atėmė. Rašytojai psichiatrui skundėsi negalintys įsivaizduoti, kiek laiko užtruks pandemija ir kaip ji pakeis pasaulį. Be to, lygiai taip pat bet kokiomis fantazijomis nustojo tikėti ir skaitytojai, į ateities pasaulio vizijas reaguodami labai nepatikliai – o jei virusas mus kankins ne metus ar dvejus, bet tūkstantmečius? Visiškai tikėtina, kad, užuot keliavę į kitas galaktikas, vis dar rūpinsimės rankų dezinfekcija ir teisingu kaukių dėvėjimu.

Negalėdamas atskleisti pacientų tapatybių, A. Friedbergas savo tinklaraštyje pasakoja, jog įmantriausių mokslinės fantastikos siužetų kūrėjai kreipėsi į jį, prašydami padėti įveikti dėl pandemijos atsiradusį nebegalėjimą rašyti. Pasak jų, bėda ta, kad telikusios dvi išeitys: kurti romanus apie virusus arba tapti naujienų reporteriais ir rengti reportažus apie vakcinos kūrimą. Nei viena, nei kita alternatyva pacientams neatrodė patraukli: virusų tema visiems nusibodusi, o naujienų reporterių darbas – pernelyg keliantis stresą.

2020-11-22
Tags: