Laimą Kreivytę pažįstu daugybę metų – esame beveik bendraamžės, mūsų kreivės susiliečia literatūros debesyne, dažniausiai kokiuose poezijos festivaliuose. Tik jos šaknis tvirtai įsikibusi Vilniaus, o manoji – Kauno. Lygiai prieš metus Kauno meno leidinių mugėje pristatėme naujausią poetės knygą „Artumo aritmetika“ – vos antrąją, bet ryškią, autentišką, santūriai atvirą, skaudžią ir ironišką, tvirtai suręstą. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungoje niekam nekilo abejonių dėl Laimos narystės joje. Nors L. Kreivytė yra menotyrininkė ir didžioji jos gyvenimo dalis sukasi akademinėje erdvėje, tarp menininkų, parodose, performansuose bei švietėjiškoje veikloje, ji tikrai gali didžiuotis kalbos pojūčio dovana. Taip švariai, aiškiai, tiksliai ir tuo pačiu jautriai, giliai, išgyventai prabyla toli gražu ne kiekvienas rašytojas. Laimos biografijoje – daugiau nei pusšimtis kuruotų parodų, kelios galingos tarptautinės bienalės (Baltijos paviljonas III Prahos bienalėje, Lietuvos paviljonas 53-ojoje Venecijos bienalėje), net pastovioji Nacionalinės dailės galerijos XX–XXI a. ekspozicija, daugybė menininkės sumanytų ir įgyvendintų performansų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Buvo be galo smalsu ne tiek pakamantinėti apie platų kūrėjos veiklų spektrą, bet suprasti, išgirsti, pamatyti tuos vėjus, kuriuos ji prisipažįsta gananti ir iš jų siuvanti pamušalus.

Mudviejų vaikystėje ir jaunystėje kuriantis rašto žmogus buvo kažkas ypatingo. Prozininkai dar ne tokie dievai, bet poetai… Ar panašios inspiracijos ir paskatino „imtis plunksnos“? Kada parašei pirmą eilėraštį?

Pirmą eilėraštį parašiau mokykloje. Mokytojai. Norėjosi pasakyti kažkaip tikriau, giliau. Mokyklinės eilės tokios sentimentalios – lyg Salomėjos įkvėptos, lyg Maironio… Poetai, žinoma, atrodė pranašai. Sykį mama mane nusivedė į spaudos šventę prie Puškino paminklo, kuris tada stovėjo parkelyje už katedros, link „Rotondos“. Poetai skaitė eiles, tarp jų – ir Marcelijus Martinaitis. Po renginio nedrąsiai priėjau, neatsimenu, ką jis pasakė. Bet išliko atminty rimtas, susikaupęs žvilgsnis ir lyg palaiminimas (bent jau aš taip tada supratau). Ne tik poetai, ir poezija rodėsi toks nežemiškas ir kartu intymus dalykas, kad buvo baisu kam rodyti. Bet ir savy laikant sprogdino iš vidaus. Taigi, sukaupus visą drąsą nusiųsdavau eiles į kokį konkursą. Sąjūdžio laikais buvo leidžiamas laikraštėlis „Jaunoji Lietuva“, ten moksleivių kūrybos konkurse laimėjau III vietą. Tai pradžiugino, bet nepadrąsino spausdintis. Iki šiol kažkaip nepatogu poeziją siūlyti. Ilgą laiką vienintelė mano publikacija buvo „7 meno dienų“ poezijos puslapyje, kuriam eilėraščių paprašė Liudvikas Jakimavičius – pamatęs per televizorių, kad buvau apdovanota Prano Lemberto studentų poezijos konkurse. Dirbome toje pačioje redakcijoje, bet iki tol niekam savo eilėraščių nerodžiau. O tai, kad po nemenkos pauzės (ne rašymo – spausdinimo) vėl sugrįžau į poeziją, yra didelis Tavo, Erika, nuopelnas. Tada sudarinėjai „Poezijos pavasarį“ ir paprašei manęs eilėraščių… Kaip Tu ir prisiminei?

Ar po to „Poezijos pavasario“ ėmei drąsiau lankytis ir „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, ir dažniau stoti prie mikrofono? Nes tikrai neatrodo, kad būtumei nutolusi nuo poetų gyvenimo. Net nustebau, kad tik visai neseniai tapai Rašytojų sąjungos nare – atrodė, jau seniai ja esi.

Taip, tada tarsi priėmiau ir šią savo tapatybės dalį. Poezija man visada buvo svarbi – daug jos skaičiau lietuviškai, angliškai, rusiškai, kartais ir išversdavau patikusį eilėraštį. Rašiau sau, bet tarsi apkasuose. Ne vidinėje emigracijoje, o savanoriškam pogrindyje. Ne dėl to, kad nenorėjau dalintis. Tiesiog viduje tūnojo „žinojimas“, kad turiu vieną vagą arti – jei jau baigiau dailės istorijos studijas, tai ir reikia darbuotis tame lauke nesiblaškant. Juk iš to duoną valgau – dėstau Vilniaus dailės akademijoje, rengiu parodas, rašau kritiką. Tačiau poezija vis tiek dalyvauja neakivaizdiniu (o kartais ir akivaizdžiu) būdu. Kai galvoju parodų ir straipsnių pavadinimus, kai ieškau netikėtų erdvinių ir konceptualių kūrinių jungčių, tam tikro parodos ritmo. Dabar man atrodo, kad visos tapatybės briaunos svarbios, ir visos regimos mano darbuose. Tai buvo naivi iliuzija, kad galima „išjungti“ poetinę dalį. Galima tik ją nukreipti į požemį, kaip miestuose kartais paslepia upes po žeme. Jos neišnyksta, tik tampa nematomos. O į Rašytojų sąjungą įstojau išleidusi antrą poezijos rinkinį „Artumo arit­metika“. Juk reikia dviejų knygų, kad taptum rašytoja! Parodos, net ir su katalogais, kažkaip greičiau materializuojasi.

Suprantu, kad pokalbio vien apie literatūrą palaikyti nepavyks. Tačiau knieti paklausti – kokius raštus matai, žvelgdama į margaspalvį lietuvių poezijos audinį? Kaip tas paveikslas atrodė prieš 40, 20 metų, kaip – dabar?

Geras žodis – „knieti“. Kartais žodžiai timpteli į vieną ar kitą pusę. Knietėjime yra intencija, rūpestis, didelis noras. Tai labai kūniškas žodis – ne be reikalo jo reikšmės apibrėžiamos „niežėti“, „kutenti“. Čia kaip „liežuvis niežti“ – tiesiog negali susiturėti nepasakiusi. Iš karto prisiminiau Salomėją ir jos eilėraštį „Dėdės“:

O man, sakysiu atvirai,
Seniai liežuvis niežti
Tą jų gyvenimą tikrai
Ryškiom spalvom nupiešti.

Gal tai labiausiai ir pasikeitė – vienavyrė poezija išėjo iš mados? Dėdės nebeįdomūs. Gera poezija, žinoma, išlieka – nepriklausomai nuo lyties. Tačiau dabar vis sunkiau (gal net neįmanoma) apsimesti, kad poezija, o ypač jos vertinimas – belytis. Ji tapo daugiabalsiškesnė, poezijos audinys – margesnis. Poezija kuriama ne tik poetams apie poetus. Girdisi stiprūs ir saviti poečių balsai, įaudžiamos kitų kalbų, tradicijų gijos, socialinės ir politinės realijos. Poezija suartėja su muzika, performansu, videomenu ir transliuoja ne „universalią tiesą“, o skirtingas patirtis – taip pat ir „paraštinių“, atstumtų žmonių. Neatsitiktinai vienas iš įdomiausių ir aktualiausiai skambančių poezijos rinkinių yra Enrikos Striogaitės „Žmonės“, įbalsinantis tuos, kuriuos paprastai stengiamės aplenkti, nematyti – kad ir girtą Laisvės alėjos Saulę. Simptomiška, kad kolegų išgirta, žiniasklaidos pastebėta, skaitytojų pamilta knyga vis dėlto nebuvo apdovanota: nors ir nominuota, negavo nei Poezijos pavasario, nei Jotvingių premijos. Poezija, ją rašančios (-ys) ir skaitančios (-ys) pasikeitė, bet poetės vis dar turi laukti adekvataus savo kūrybos įvertinimo. Tikiuosi, kad „Žmonėms“ geriau pasiseks metų knygos rinkimuose, ko nuoširdžiai linkiu kartu su „Žemaitės tašės“ laureatėmis – Virginija Kulvinskaite (Cibarauske), Lina Buivydavičiūte ir Vaiva Grainyte. Džiaugiamės, kad jautriõs ir drąsiõs mūsų klasikės naštą (hm, vyrai neša vėliavas, moterys – krepšius…) nuo šiol neš ir Enrika – šiemetinė „Žemaitės tašės“ laimėtoja.

O kalbant plačiau – man labai įdomios jaunosios poetės ir poetai, kuriantys ne tik naujus kalbinius, bet ir vizualius ryšius, keičiantys perspektyvą. Kai poezijoje dalyvauja ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, net bakterijos, kai maudžia ne tik savo, bet ir planetos kūną (gal ir dangaus kūnus?). Įdėmiai perskaičiau Ievos Toleikytės, Tomo Petrulio, Lauros Kromalcaitės, Manto Balakausko naujas knygas – jie tarsi iš kitos planetos, kurioje veikia kiti kalbos ir fizikos dėsniai, kitaip (per)dozuojamas apmaudas, ironija, neviltis, poezija ir pornografija. Kuo platesnis diapazonas, kuo skirtingesni balsai ir temų ratas, tuo įdomiau.

Nesu istorikė ar literatūrologė, tad negaliu atsakyti į klausimą, kaip lietuvių poezija atrodė prieš kelis dešimtmečius. Vytautas Kavolis nutiesė įdomias paraleles tarp Maironio ir Salomėjos Nėries, Juditos Vaičiūnaitės ir Tomo Venclovos, Kornelijaus Platelio ir Gražinos Cieškaitės. Dabartinis poezijos audinys daug margesnis, ir būtų tikrai sunku išskirti vieną poetę ir poetą kaip „kartos balsus“. Dabar tai – daugiabalsis mišrus choras, kartais džiazuojantis, kartais repuojantis (Žygimanto Kudirkos „Automobilių numerių repas“), o kartais traukiantis bažnytines giesmes ir sutartines.

Aš irgi be galo džiaugiuosi, kad atsirado tikra kontrastinė polifonija, kurioje palaikoma kontrapunkto tendencija. Kitaip tariant, ir skirtingi balsai, ir žvilgsniai, ir melodijos, ir stilistikos. Prieš 40 metų buvo galima išgirsti keistų vertinimo kriterijų, kaip antai „moteriška“ poezija, o dabar pagaliau atplaukėme į taip trokštą krantą, kuriame teliko „gera“ ir „prasta“ poezija. Tačiau įtampų vis viena yra. Didžiulis būrys eiliuojančių ir pripažįstančių bei skaitančių tik romantizmo ar neoromantizmo epochų tradicijos kūrinius griežtai atmeta šiuolaikinę kūrybą, sakydami, kad tikroji poezija mirė. Ar dažnai mene nauji dalykai sulaukia neigiamų reakcijų, o „įaugę į kraują“ – nepaleidžiami? Kodėl taip sunku išgirsti, suvokti ir suprasti naujas kūrybos kalbas?

Todėl, kad tų kalbų reikia mokytis! Baigusi dailės akademiją pradėjau dirbti dailės istorijos mokytoja Vilniaus Naujininkų vidurinėje mokykloje. Kartu su mokiniais nuėjome į Šiuolaikinio meno centrą – daug dalykų jiems ten atrodė kvaili, nesuprantami. Pradėjome kalbėtis, kaip į tai žiūrėti, į ką kreipti dėmesį. Jie labai greitai „pagavo“, kad kūrinys gali būti kritiškas, ironiškas, bjaurus, provokuojantis. Kad šiuolaikinis menas yra kaip priešnuodis vartojimą propaguojančiam reklamos pasauliui. Kad tai intelektuali veikla, verčianti mąstyti, keisti požiūrį. Ir kad ne „dėl grožio“ kuriama. Lankant kitą parodą, pokalbis jau buvo žymiai laisvesnis. Tokių įkvepiančių rašinių prirašė! Net nesitikėjau, kad moksleiviai taip greitai perpras šiuolaikinio meno abėcėlę. Svarbiausia, kad jiems buvo smalsu, jie norėjo pamatyti kažką visai kitokio – jokio išankstinio „svetimo“ blokavimo.

Juk daug paprasčiau atsiriboti, nesigilinti, daryti tik tai, ką esi įpratęs. Man toks nenoras geriau pažinti, išankstinis kritiškas atmetimas (nesvarbu ko – šiuolaikinio meno, feminizmo, queer, kitos kalbos, patirties, skambesio) asocijuojasi su senatviniu nuovargiu. Ir tai ne amžizmas – nes kartais tas nuovargis sukausto ir visai jaunus žmones. O yra vyresnių kolegų, kurių atvirumas naujovėms ir pažiūrų platumas įkvepia. Man tokiu idealu buvo tapytoja ir asambliažų, instaliacijų kūrėja Marija Teresė Rožanskaitė. Ji nenuilstamai domėjosi tuo, kas vyksta pasaulyje, eidavo į teatro, kino premjeras, koncertus, gilinosi į jaunų menininkų darbus. Ir pati daug kūrė, užkurdama ir savo šeimyną – vyrą tapytoją Igorį Piekurą, sūnus Marijų ir Gediminą, rengė plenerus jų kaime. O čia pat sutikusi Jurgą Barilaitę klausinėjo apie videomeną – mat nusipirko kamerą ir mokėsi filmuoti. Gaila, kad ši puiki menininkė mus taip anksti paliko. Bet iki šiol jaučiu jos išspinduliuotą šviesą. Norisi pratęsti, pasidalinti su kitais tuo, ką kūrėja atrado. Kaip Brodskis rašė apie W. H. Audeną, „nusilenkti šešėliui“. Angliškai esė vadinasi „To Please a Shadow“, lietuviškai išvertė „Įgyti šešėlio prielankumą“, – bet manau, kad mums reikia ne išėjusiųjų prielankumo ar palaiminimo, bet tiesiog jų darbų vertės suvokimo. Man, kaip kuratorei, svarbiausia yra atskleisti tai, kas buvo pražiūrėta, neįvertinta, užmiršta. Tai ypač dažnai nutikdavo menininkėms moterims – jos likdavo šešėlyje. Norisi kuo daugiau kūrėjų išvesti iš tos šešėlių karalystės. Kai atidarėme Marijos Teresės parodą „Rentgenogramos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, atsiskleidė jos meninio mąstymo ir plastinės raiškos įvairovė: nuo kosmoso iki abstrakcijos, nuo medicininių paveikslų iki konstruktyvių asambliažų, nuo etnografinių eskizų iki ekologinių instaliacijų. Ir koks temų, įvaizdžių spektras! Nuo tremties, modernių stacijų, partizanės kaip šventosios iki juodos čečėnės raudoname fone, nuo „Širdies operacijos“ iki „Gimimo“ ir „Mirties“ – šiose drobėse greta žmonių išsirikiuoja ir plastmasinės lėlės. Rožanskaitė ir dabar atrodo aktuali – juk mes gyvename viruso nelaisvėje, pandemija reguliuoja mūsų judėjimą, bendravimą. O ji nuo medicinos aparatų priklausomus žmones ir gyvasties trapumą tapė praeitame amžiuje! Net ir šiuolaikinio meno parodose Rožanskaitės darbai atrodo aiškiaregiški ir vizionieriški – kai su kolege Denise Ackerl kuravome parodą „Moterys Mėnulyje“, Marijos Teresės asambliažas „Erdvės“ (1970), „Kosminis peizažas“ (1970) ir skrydžio į Mėnulį metais (1969) nutapyti mokslininkai su skafandrais tapo ekspozicijos atspirties tašku.

Tavo klausimas gal labiau siejasi su literatūra, bet vaizdai irgi kalba. Poezijoje vaizdiniai, grafiniai, spalviniai ir erdviniai elementai mane labai masina. Tokie kaip „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis“, kur jis juvelyriškai deda tašką – kaip minimalistinę frazę. Rašiau ir aš apie skyrybos ženklus – tašką, daugtaškį, brūkšnį. Arba raidę O.

Ne, nenorėčiau kalbėti tik apie literatūrą. Netgi visai ne apie ją – labiau apie Tave. Nepaprastai vertinu tai, kaip moki kitais žavėtis, pastebėti, pagirti, palaikyti. Kaip gebi nieko nesupriešinti – net būdama moterų teisių bei galimybių gynėja, vis tik nelinksti į radikalius pareiškimus, nesiimi kovos dėl kovos, bet sieki skaidraus dialogo. Kuriame vaidmenyje jautiesi labiausiai savimi – mokytojos (plačiąja prasme), tyrėjos, menininkės, kuratorės, rašytojos?

Nesu angelas ir kartais aistringai ginu savo poziciją, ypač kai pastebiu diskriminaciją. Negaliu pakęsti žmogaus (dažniausiai moters) nuvertinimo, suprekinimo, devalvacijos iki reprodukcinės mašinos. Žeminimas žeidžia, todėl ir norisi prikelti iš užmaršties, ištraukti iš paraščių, parodyti „nematomą“ darbą. Šitai tūno viduj, ką bedaryčiau – kuruočiau parodą ar kurčiau, tyrinėčiau ar dėstyčiau. Man patinka performatyvi subjekto samprata, apie kurią rašė Judith’a Butler: tampi tuo, ką darai. Kai kuriu eilėraštį, esu poetė, kai dalyvauju performanse, filmuoju – menininkė. Stengiuosi, kad mano veiklos būtų man pačiai įdomios – tada ir su kitais smagu pasidalyti. Dėstymas yra toks jaunystės eliksyras – turi vis tobulintis, sekti naujausią informaciją, diskutuoti su talentingais studentais. Vis dėlto labiausiai jaučiuosi kuratore – mąstau, kovoju, veikiu aplinką parodomis. Ten dalyvauja ir tekstai, ir garsai, šviesa ir kūnai. Paroda – tai žmonių ir daiktų pokalbis, kuris vyksta ne beorėje erdvėje, bet įelektrintoje socialinėje ir politinėje atmosferoje. Menas nėra gyvatė, ryjanti savo uodegą, jis rezonuoja su pasaulio įvykiais ir kasdienybės triukšmu. Anksčiau kuratorius buvo žvaigždė – menininkų ir kūrinių dirigentas, o šiuolaikinė kuratorė yra meninio vyksmo įkvėpėja ir diskursyvių srautų struktūruotoja. Įsivaizduokim tuos srautus kaip pasakojimų vėjus, kuriuos ji gaudo ir nukreipia, audžia vėjo pamušalą. Juk yra daug įdomių teorijų, reiškinių, situacijų, kurias norisi apmąstyti. Tada pasitelki visą turimą (per)kūrimo arsenalą: žodžius, vaizdus, rastus daiktus, muziką, gyvą kūną, kitas menininkes. Ir kartu improvizuoji, ieškai netikėtų jungčių. Mane ypač įkvepia nenuspėjami santykiai tarp kūrinių, kuriuos skiria laik­mečiai, politinis ir kultūrinis kontekstai. Pavyzdžiui, įdomu buvo ieškoti sąsajų tarp Pirmojoje lietuvių dailės parodoje (1907) dalyvavusių autorių ir šiuolaikinių menininkų. Į mane kreipėsi architektas Augis Gučas, Žmuidzinavičiaus anūkas. Jis pasiūlė padaryti parodą, kurioje būtų eksponuojami niekur nerodyti mūsų dailės klasikų kūriniai iš privačių kolekcijų. Bet juk praėjo šimtas metų – negali žiūrėti į juos taip, lyg per tą laiką Lietuvoje ir mūsų mene nieko nebūtų įvykę. Tad nusprendžiau į pokalbį su klasikais įtraukti šiuolaikinius menininkus, kurie tarsi pratęsia, savaip interpretuoja panašias temas, motyvus. Atsivėrė svaigios perspektyvos! Tam tikras gamtos sudvasinimas, lyg ir pagoniškas panteizmas Žmuidzinavičiaus nutapytuose medžiuose su veidais ir Artūro Railos nufotografuotose pilkapiuose, šaltiniuose, ąžuoluose, prie kurių renkasi dabartiniai baltų religijos išpažinėjai. O šalia stovi mūsų dizainerių sukurti baldai su rūtos motyvu (Neringos Dervinytės supamasis krėslas „Mom“, 2005) ir daugiakojė supamoji kėdė „Ku-dir-ka“ (dizaineris Paulius Vitkauskas, 2006). Arba Petro Rimšos mėgtas saulės spindulių motyvas ir Akvilės Anglickaitės panašiu ritmu lyg spinduliais išdėstyti Anglijoje nufotografuoti namai ir gatvės. Pagaliau, daugybė Čiurlionio parafrazių – Donato Jankausko beždžionės akys, žibančios kaip MKČ „Ramybės“ laužai ir Roko Dovydėno vaza su banga, Eglės Kuckaitės antspaudėliais sudėlioti Čiurlionis ir Kafka, vejantys siūlus, ir Rasos Špokauskaitės kompiuterio šriftas pagal MKČ rankraščius. O kur dar Rimšos „Lietuviška mokykla“ – motina prie ratelio su vaiku – ir Artūro Railos video­darbas „Mergaitė nekalta“ apie peržiūras Čiurlionio menų gimnazijoje, Jurgos Barilatės pro fermos langą nufilmuotas lietuviškas peizažas – it iškirptas iš Petro Kalpoko paveikslo. Nekalbant apie portretų galeriją – A. Žmuidzinavičiaus nutapytas Rimšos su didžiausia kepure portretas ir kone identiškos kompozicijos Roko Pralgausko autoportretas „Aš pas babą kaime“. Tos konceptualios gijos nutįsta per šimtmetį ir vis tiek rezonuoja su dabartimi. Todėl paroda taip ir vadinosi: „1907:2007. Privatūs pokalbiai“.

Niekada nepamiršiu Marinos Cvetajevos esė apie rusų dailininkę Nataliją Gončarovą, savo darbais keliavusią per įvairias modernizmo sroves, išbandžiusią ne tik fovizmą, kubizmą, avangardinį lučizmą, bet ir be galo besižavėjusią primityvizmu. M. Cvetajevos tekste apie primityvizmo maniera atliktas litografijas ir grafiką kalbama taip įspūdingai, su tokiu susižavėjimu, pateikiama tokia poetiškai simbolius atrakinanti analizė, kad net ir negalėdamas viskam pritarti, nori nenori, įsižiūri. Ar šiuolaikiniame kritikos lauke – literatūros, dailės, muzikos etc. – ne per daug vien bejausmio, besimptomio aprašymo? Ar ne per mažai visaaprėpiančio žvilgsnio, pritraukiančio ir menininką, ir eilinį vartotoją? Ar mes, XXI a. amžiaus žmonės, nepraradome santykio su gyvuoju menu, kuris juk irgi nestovi ore be pamato, o semia viską iš visų laikų?

Poetų esė – atskiras kritikos žanras. Net ne kritikos – vizualios kalbos vertimo į žodinę. Tik aukščiausio lygio poetai gali parašyti tokius esė kaip Brodskis apie Veneciją. Nuo 1990-ųjų Lietuvos dailės kritikoje ryškėja dvi srovės: aprašomoji-analitinė ir meninė-eseistinė. Pirmoji gali būti ir kritiška, aštri, bet kartais koją pakiša subjektyvumas, ir, užuot kritikavus kūrinį, skalpuojamas menininkas / menininkė (nepaisant to, kad autorius mirė dar XX a. viduryje). Bet dar didesnė bėda ištinka, kai analizuoti net nesistengiama – tik reklamiškai pristatyti, nusirašius nuo šabloniško spaudos pranešimo, ir sudėti grotažymes. Jei rinka yra dievas, tai reklamistai – jos žyniai. O meninė-eseistinė srovė irgi transformavosi, išsišakojo. Turiu galvoje labiau dailės kritiką. Jos pradininkas Lietuvoje – poetas ir kritikas Alfonsas Andriuškevičius, puikiai išstudijavęs Roland’o Barthes’o „Teksto malonumą“ ir įkvėpęs studentus (studentes – gal net labiau) ne tik analizuoti, kritikuoti, bet ir rūpintis kalba, fraze, kompozicija – kurti įdomų tekstą. Neįmanoma apskaičiuoti įtakos procentais, bet už dailėtyrininkų kūrybiškumo suklestėjimą drąsiai galima mesti akmenį į „Andriuškevičiaus mokyklą“ – gal net Puntuką. Jo kritikos seminarus lankė ir tekstus į „Šiaurės Atėnus“ rašė Raimundas Malašauskas, Undinė Radzevičiūtė, Jonas Valatkevičius, Kristina Sabaliauskaitė, Austėja Čepauskaitė. Agnė Narušytė studijavo kitur, bet AA buvo jos disertacijos vadovas. Man taip pat imponavo Andriuškevičiaus sugebėjimas pasakoti istorijas, bet dar labiau – drąsa rašyti ir kurti savaip. Neatsiprašinėjant, nelaukiant leidimo – tiesiog darant tai, kas įkvepia. Jaunesnė karta dabar tai vadina „meno rašymu“ (art writing) ir, žinoma, pradeda nuo savęs. Net tokią nedidelę dryžuotą knygelę išleido – „Choreografija. Meno rašymo praktika šiuolaikinėje dailės kritikoje“ (sud. Danutė Gambickaitė). Ten surinkti anksčiau publikuoti Valentino Klimašausko, Neringos Černiauskaitės, Aurido Gajausko, Monikos Kalinauskaitės, Tautvydo Bajerkevičiaus ir kitų tekstai, sukurti po 2000-ųjų. Per pristatymą juokavau, kad jie pradėjo nuo antro tomo, nes šitie meno rašymo, rašymo menu ir per meną procesai užgimė XX a. 10 dešimtmetyje. Be mano minėtų autorių, pirmame tome dar būtinai turėtų atsirasti Eglės Rindzevičiūtės ir Agnės Gintalaitės tekstai, tuo metu šiurpinę kultūros žmones. Jei teko tuo metu skaityti gerokai „nurautą“ pjesę apie Stanikus „7 meno dienose“, pasirašytą Nikos Žlabytės ir Ventos Girdzau, daugmaž gali įsivaizduoti, kaip tai atrodė.

Bet ir dabar yra įdomios kritikos – ir analitinės, ir eseistinės, ir meno rašymo, kuris įgauna vis įvairesnes formas. O turint galvoje, kad daug šiuolaikinių menininkų (atėjusių iš vizualumo, medijų, meno studijų) parodose tekstus naudoja ne kaip aiškinamąją priemonę, o kaip lygiavertę meno medžiagą ar objektą, tas vaizdo ir teksto kryžminimasis bei kibirkščiavimas dar sukels gaisrų ir pašvaisčių. Neturiu galvoje Malevičiaus kadaise išsakyto pasiūlymo sudeginti „Ermitažą“ ir kontempliuoti jo pelenus.

Ar pačiai gyvenime ir darbe svarbi etimologija? Štai Laima neabejotinai reiškia gerus santykius su laime. Esi laiminga? Kas Tau suteikia daugiausia laimės?

„– Sakyk, kiek laiko? – Taip, esu laiminga, / ir tik varpelio po kaklu man trūksta, / kuris žvangėtų, kada tu miegi“ – rašė Wisława Szymborska „Babelio bokšte“ (T. Venclovos vertimas). Kartais prisistatau kaip deivė Laima, lemianti likimą, o mokykloje vienu metu vadino Felicita – pagal tuo metu populiarią italų dainą. Etimologija, žodynai ir kalbos žaidimai mane įkvepia. Tokie, kaip Sigito Gedos „Babilono atstatymas“, kai poezija kuriama ne tik iš žodžių, bet ir skiemenų. Mane džiugina vienskiemenių žodžių skambesys ir aidas: BIM-BAM, ČIR-VYR, JOS (įvardis) JOS (veiksmažodis). Sudėjus su lytimis ir padauginus iš skaičių, gaunasi sprogstamasis mišinys! Onomatopėja ne tik svaigina, ji gali gerai tvokstelėti per smegenis. Laimingiausia esu, kai žaidžiu – nesvarbu, ar dėliodama žodžius, nurautas manekenų galūnes, ar meno kūrinius. Kuo keistesnė, kreivesnė kombinacija, tuo smagiau. Esu ne tik Laima, bet ir Kreivė.